Dvi prigimtys mumyse | Vilma Ditkevičius

Iki atgimimo, kol su Dievu nebuvai susitaikęs per Kristų Jėzų, tavyje funkcionavo tik kūnas ir siela. Siela - tai tavo protas, jausmai, valia, atmintis, vaizduotė. Siela buvo įpratusi viešpataut, nes dvasia buvo neveikli, ji buvo mirus. O žmogus yra dvasia, turinti sielą ir gyvenanti kūne. Žmogus nėra siela. Bet kol žmogaus dvasia yra mirus, ji nesusitaikius su Dievu, ji nefunkcionuoja ir nieko nemato, ji miega. Bet kai mes atgimėm, įvyko stebuklas, gimė mūsų dvasia, ir dabar mes turim jau nebe siela vadovautis, ką ji jaučia ar ką ji išmokus, bet turim mokytis vadovautis dvasia. Užtat sako: „nusivilkit seną, apsivilit naują“. Siela turi išmokt pasilenkt, ji nebegali daugiau valdyt ir vadovaut. Mūsų jausmai, įpročiai, supratimai seni, kurie nesutinka su Dievo Dvasia, jie turi pasilenkt, čia vadinasi kūniškumas, jis turi pasilenkt. Viskas, kas nesutinka su Dievo žodžiu ar Dvasios paraginimu, turi pasilenkt, ir tai yra labai skausmingas procesas.