Dvylika istorijų apie meną ir žmones: poetė Judita Vaičiūnaitė

Viena unikaliausių, paslaptingiausių poečių, savo eilėse keliavo ne sodžiaus takeliais, o klaidžiojo miesto skersgatviais ir stebėjo bažnyčių bokštus, gėrė kavą kukliose sovietmečio kavinukėse. Juditos Vaičiūnaitės poezijos moteris – laisva, vieniša, o jos švelnus lyrizmas persmelktas iš istorijos gelmių ateinančio tragizmo ir pasaulio kultūros ženklų. Atėjus Juditai Lietuvos literatūroje įvyko lūžis - teigė jos bendraamžiai Marcelijus Martinaitis, Jonas Juškaitis. Tačiau šiandien jos vardu pavadintas tik dulkėtas keliukas miesto pakrašty, o paminklu tapo lapų skėtis prie šv. Kotrynos bažnyčios.„Pasakyti, kad tai buvo miesto poetė, per seklu. Tai buvo kalbos virtuozė, per kurią atsiskleidė labai gilus turinys“ – sako LLTI šiuolaikinės literatūros skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja, poetės raštų rengėja dr. Gintarė Bernotienė.„Mama buvo labai stiprus, švarus žmogus. Kaip ir jos dėdės, dar buvo prieškario karta, idealistai, dirbę Lietuvai“- prisimena poetės dukra dailininkė, popieriaus restauratorė Ula Vaičiūnaitė.Ved. Jolanta KryževičienėAlgimanto Aleksandravičiaus nuotrauka