Homo cultus. Iš balkono. Akimirka prie atminties upės. Pokalbis su menininke Jelena Škulis

Kaip mus veikia Ukrainoje vykstantis karas ir ką galime padaryti Lietuvoje be kasdienės paramos? Menininkė ir Vilniaus dailės akademijos menų doktorantė Jelena Škulis 2022 m. spalį kompiuterizuotomis nytinėmis staklėmis pradėjo austi atminties „upę“. Kiekvienas 10 metrų ilgio kūrinio siūliukas pravertas ir sudėtas rankomis. Dabar šį darbą galima pamatyti instaliacijų parodoje „Pauzė. Prie karo upės“ galerijoje „Meno niša“ (kuratorė Sonata Baliuckaitė).Ši paroda yra menininkės autoetnografinio tyrimo dalis, vykstanti stebint save ir aplinkinius bendrose emocinėje ir geopolitinėje erdvėse. Kūrinį įkvėpė ukrainietės žodžiai, kuriuos Jelena išgirdo per radiją. Mergina iš Ukrainos savo gyvenimą apibūdino žodžiais „karas“, „ašaros“ ir kad gyvena „laukimu“. Šiuos žodžius ukrainiečių kalba J. Škulis išdėliojo įvairia lėtai audžiamoje „laiko juostoje“ su pauzėmis arba beveik įskaitomus. „Ukrainiečių kalba man yra galimybė pajusti fiziškai ir suprasti ne savo kalbą ir ne savo mąstymą. Kaip mes išgyvename dabartinę kasdienybę? Pati patiriu, kad turi būti pauzė, kad karas turi baigtis“, – sako menininkė.Jelena Škulis yra menininkė ir tyrėja, kurios kūryba grįsta medžiagos (de)konstravimu ir santykiu su bendruomene. Menininkė yra baigusi socialinius mokslus Vilniaus universitete ir vizualiuosius menus Vilniaus dailės akademijoje, savo kūryboje naudoja įvairius metodus: lėtą audimą, rankų darbą, kasdienę kalbą, performatyvų veiksmą, apklausas, bendruomenės įtraukimą į kūrybos procesą.Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.