Homo cultus. Iš balkono. Birutė Zokaitytė apie motinų ir dukrų kūrybinius mainus ir „Mėlynbarzdžio sindromą“

Birutė Zokaitytė yra grafikė, kurios kūrybinė raiška pranoksta vienos srities ir vienos medijos ribas. Puikiai įvaldžiusi tradicines technikas ji neapsiriboja profesinės meistrystės demonstravimu, o visada siekia daugiau – keisti matymą, pasaulio suvokimą, pačią egzistencinę optiką. Menininkė imdamasi retų, Lietuvos (ir ne tik) mene mažai analizuotų temų. Tai žmogaus gyvūniška būtis ir gyvybės formų įvairovė, moters žvilgsnis ir skirtingų kartų tarpusavio ryšiai, žmogaus ir dangaus kūnai, specifinė mokslo ir sporto estetika.Neatsitiktinai Birutės Zokaitytės kūriniai tampa ikoniniais aktualių parodų atvaizdais: rėkiančios beždžionės piešinys („Nuoširdumas I“) kvietė į MO muziejaus parodą „Gyvūnas – žmogus – robotas“ (2019, kuratorės dr. Erika Grigoravičienė ir Ugnė Paberžytė), o kūrinių ciklas „Mėlynbarzdžio sindromas“ įvaizdino moters kūrybiškumui paspęstus kultūrinius spąstus. Menininkė ne tik atskleidžia mitologinių ir socialinių vaidmenų naštą, bet ir atlieka savotišką meno terapiją visam Lietuvos kultūros laukui, kur lyčių vaidmenys vis dar suvokiami kaip tramdomieji marškiniai.Zokaitytė kūrybą suvokia kaip gyvenimo tęsinį, o gyvenimą – asmeninį ir kasdienį – kaip meno šaltinį. Jos kūriniuose išryškėja šiuolaikiška matrilinijinės kultūros interpretacija: kūrybiniame procese ir kūriniuose dažnai brėžiama mamos-dukters linija, išryškinamas moteriško kūrybinio prado tęstinumas. Birutė taip pat rengia parodas ir jų atidarymo performansus su mama grafike Alfreda Gintaliene ir dukra dainininke Migle Vilčiauskaite (Migloko). Tai tarsi dabartinė Marijos Gimbutienės tyrimų, atvėrusių mums Senosios Europos kultūrų matrilinijinį paveldą, vizija. Galinga, rituališka ir vizualiai įtaigi.Zokaitytės darbai turi stiprų konceptualų ir vizualų gravitacijos lauką. Ir tai nenuostabu – menininkė yra geriausiai įvaldžiusi apskritimo formatą Lietuvos mene. Тik iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti paprasta užduotis. O iš tiesų sutalpinti pasakojimą į apskritimą – ir kas kartą vis kitoniškai, nesikartojant – gali tik labai talentinga menininkė. Visi žino Leonardo da Vinci „Vitruvijaus žmogų“. Dabar žinosime ir Birutės Zokaitytės „Mėlynbarzdžio sindromą“.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė