Kada detektyvas yra „normalus“

Vienas iš saikingai teigiamų paskaitomo (ar pažiūrimo) detektyvo apibūdinimų būtų „normalus“ – žodis „normalus“ čia reiškia ne kokį nors lyginimą su kraštutiniais atvejais, bet veiksmą be ypatingo žiaurumo, ekscentrikos ar keistų siužeto posūkių. Panašiai galima pavadinti ir seklį – jis irgi „normalus“ žmogus, be priklausomybių, daugiau ar mažiau sugeba funkcionuoti visuomenėje ir galbūt net turi visai normalią šeimą, kaip inspektorius Barnabis iš „Midsomerio žmogžudysčių“ ar salų komisarė Lena Lorencen iš Annos Johansen jau dešimties lietuviškai išleistų detektyvų ciklo. Tokių seklių (turime galvoje, žinoma, literatūrinius ar kinematografinius) yra mažuma, ir vis dėlto bendrame keistų ekscentrikų kontekste jų kartais pasigendame, o atradę džiaugiamės. Kuo geri ir kuo blogi vadinamieji „normalūs“ sekliai, aiškinasi laidos vedėjai, paskatinti, beje, vienos iš klausytojų įrašo feisbuke. Pradėję aiškintis, žinoma, tuojau pat suklasifikuoja, sudėlioja papunkčiui reikalavimus, kuriuos turi atitikti seklys, kad ir jis pats, ir siužetas, kuriame jis veikia, pelnytų pavadinimą „normalus“.O pagyrimas tai ar ne, kiekvienas žiūrovas, skaitytojas ir klausytojas vis tiek sprendžia pats.Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis