Kaip (ir kodėl taip nepalankiai) detektyviniuose kūriniuose vaizduojami detektyvų rašytojai

Šio pirmadienio laidą „Nenušaunamų siužetų“ vedėjai pradeda neįprastu įvadu – pamini neseniai mirusį istorinių detektyvų autorių C.J. Sansomą bei visai neseniai pagaliau pasirodžiusį serialą „Šardleikas“, pavadintą jo garsiausio herojaus, Tiudorų laikų privataus seklio Methu Šardleiko, pavarde. Šiek tiek pasvarstę, kodėl vieniems istoriniams romanams tenka daugiau populiarumo negu kitiems, vedėjai imasi temos, kurią ketino nagrinėti – tai yra, kaip detektyviniuose kūriniuose vaizduojami patys detektyvinių kūrinių autoriai (kai jie, taip sakant, iš autorių patys tampa herojais); kad tai nutinka neretai, krito į akį Rasai, pastaruoju metu lyg tyčia pasirenkančiai skaityti būtent apie juos. Neapsieita be klasifikacijos (nes mes mėgstame klasifikuoti), o pabaigoje net mėginta atsakyti į neišvengiamai po diskusijos kilusį klausimą: kodėl detektyvų autoriai savo amato brolius (dažniau brolius negu seseris) vaizduoja šitokiais pašlemėkais? Šia nelinksma gaida viskas būtų ir baigęsi, jei ne staiga prisimintas priešingas pavyzdys – Alexandro McCallo Smitho maloniai aprašytas garsus škotų detektyvų autorius ir akivaizdžiai geras žmogus Ianas Rankinas, apie kurio kūrinių ekranizacijas – tai yra, netrukus pasirodysiantį serialą „Rebus“, - laidos vedėjai veikiausiai pakalbės kurioje nors kitoje laidoje.Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis