Kapinių transformacijos: atminties miškas, amžino poilsio miestas, karščio sala

Architektė Eglė Bazaraitė pastebi, kad kapinės Lietuvoje šiandien yra tapusios granito ir betono trinkelių dykromis, kur nesinori užsibūti.Tyrinėdama istorinius laidojimo vietų kraštovaizdžius Europoje, savo darbuose ji aprašo kapines kaip parkus, ar sodus, o taip pat kaip miškingas erdves, kurios buvo būdingos Lietuvai iki pat XIX a. Ji siūlo į kapines žvelgti kaip į kultūrinio kraštovaizdžio dalį, kolektyvinės atminties vietas ir išskirtinės svarbos viešąsias erdves, kur taip pat svarbus tvarumas.Kapinės miestuose galėtų būti bioįvairovės priebėga ir vieta, kur gamta suteikia progą apmąstyti amžinąjį gyvybės ciklą. Taip mano VU botanikė Radvilė Rimgailė-Voicik, kartu su bendraminčiais Trakuose tyrinėjanti senųjų karaimų kapinių biologinę įvairovę. Įkvėpimo jie semiasi iš botanikės Nadziejos Rojeckos, kuri prieš 90 metų aprašė šių kapinių florą – tai buvo pirmoji ir iki šiol vienintelė tokia mokslo publikacija apie kapinių augalus šalyje.Laidoje aptariame įvairius būdus žvelgti į tai, kas auga kapinėse, ir kokią reikšmę turi mūsų supratimas apie tinkamą amžinojo poilsio vietos priežiūrą.Autorė Vaida Pilibaitytė