Lėtasis kinas ir dosnių grybų pėdsakai juostoje

„Galėčiau pasakyti, kad išradome būdą sukurti analoginę grybų animaciją. Arba galėčiau patentuoti „Mikio grybų kino techniką“ ir prieš 20 metų tai būtų visiškai normalu“, – sako Vilniuje gyvenantis kino kūrėjas Miki Ambrozy, kuris savo darbe panaudotus mikroorganizmus vengia vadinti savo „bendradarbiais“.Filme „Telieka tik pėdsakas“, kartu su garso menininke Gaile Griciūte jis užfiksavo tai, kaip savo sode bando kompostuoti kino juostą, pasitelkdamas plastiką skaidančius dirvožemio grybus. Šio eksperimento rezultatas – netikėti ir stebinančiai gražūs vaizdai, tik išgauti ne cheminiu, o natūraliu būdu.„Nors filmo iš dalies nebeliko juostoje, jo pėdsakai ir toliau cirkuliuoja ekologinėje sistemoje. Kaip apibūdinti šį sudėtingą ryšį?“ – klausia autoriai.Vengrų kilmės menininkui, tyrinėjančiam eksperimentinį ekologinį kiną, įdomi vadinamoji „neaugimo poetika“. Savo kūriniuose jis ne tik kelia klausimus apie žmogaus ir gamtos santykį, bet ir permąsto patį kūrybos procesą: nuo sumanymo iki naudojamos įrangos, cheminių medžiagų iki archyvo, kuris, nekenkdamas aplinkai laikui bėgant suirtų.Su Mikiu Ambrozy susitikome jo studijoje pasikalbėti apie kiną, gamtą, kūrybą ir vidurio bei rytų Europos tapatybę neramiais laikais.Aut. Vaida Pilibaitytė