Miškas, kuris sulauks senatvės

Strėvininkai – mišrus lapuotynas Kaišiadorių r., kur upelio slėnyje stūkso medžiai senoliai. Pro tankią liepų ir guobų lapiją skverbiasi ryški rugpjūčio vidudienio saulė. Pavėsyje svaigina gaivūs, jau rudenį pranašaujantys, žolynų aromatai. Margu kamienu dėmesį atkreipia vienas kitas skroblas. Bet labiausiai akį traukia įspūdingi, net dviese rankomis neapglėbiami ąžuolai.„Ant vieno tokio medžio gali būti keliolika mikrobuveinių, kurios sukuria namus rūšims, kurioms reikia skirtingų sąlygų“, – pažymi Adelė Banelienė, „Sengirės fondo“ biologė ir miško komandos vadovė.Šis miškas – vienas iš trijų, kurį fondas tikisi išpirkti per šį mėnesį vykdomą kampaniją „Miškobank. Grąžinkime senatvę gamtai“. Pasak kampanijos iniciatorių, tokių bioįvairove turtingų miškų Lietuvoje yra likę labai nedaug, ir šiandien labiau už viską jiems reikia ne žmogaus rankų, o laiko amžėti ir saugoti biologinę įvairovę ateities kartoms.Su „Sengirės fondo“ atstovėmis Rimante Paulauskaite Digaitiene, Adele Baneliene ir geografu Ričardu Skorupsku keliaujame iš arčiau pažinti Strėvininkų mišką.Autorė – Vaida Pilibaitytė