Nenušaunami siužetai. Istoriniai detektyvai

Istoriniai detektyvai būna geresni ir blogesni. Geriausi tie, kuriuose autoriai, pasinaudoję istorinėmis detalėmis, atkuria praėjusių laikų paveikslą ir įtikina skaitytoją, kad būtent taip viskas ir galėjo vykti. Blogiau, kai detektyvo autorius kuria istorinę tikrovę, naudodamasis vien tik lengviausiai prieinama Vikipedijos informacija, arba ideologiškai sprendžia istorines problemas, apgyvendindamas praėjusiuose laikuose šiuolaikiškai mąstančius ir veikiančius herojus. Laidos vedėjai aiškinasi, ko mes ieškome istoriniuose detektyvuose ir ko visai nenorėtume juose matyti.Rekomendacijos: Umberto Eco „Rožės vardas“ ir „Fuko švytuoklė“ (taip pat ir filmas pagal „Rožės vardą“, bet jokiu būdu ne 2019 m. italų serialas, kuris siaubingas); Dano Browno „Da Vinci kodas“ ir „Angelai ir demonai“ (griežtąja prasme ne istoriniai detektyvai, o trileriai, bet vis tiek smagu skaityti); prancūzo Claude Izner detektyvų serija apie XIX a. Paryžių; iš lietuviškų – puikus Kazio Almeno istorinis veiksmo romanas su detektyvo elementais „Pjūties metas“ (anksčiau išleistas kaip „Šienapjūtė“) bei pagal jį pastatytas televizijos filmas „Marius“ ir serija detektyvų apie XX a. 9-ojo dešimtmečio sovietinę Lietuvą (pvz. „Trispalvė Iljičiui“); rusų rašytojo Leonido Juzefovičiaus detektyvai apie XIX a. seklį Ivaną Putiliną („Дом свиданий”, „ Князь ветра“, „Костюм Арлекина“) ir pagal juos pastatytas televizijos serialas; B. Akunino literatūriniai-istoriniai detektyvai apie seklį Fandoriną ir seserį Pelagėją; indų kilmės škoto Abiro Mukherjee detektyvai apie XX a. pradžios Kalkutą („Kalkutos detektyvas“, „Neišvengiamas blogis“).Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis