Nenušaunami siužetai. Kokius detektyvus vadiname „žemės druska“, kokių niekada gyvenime neskaitysime

Praeitoje laidoje paskelbę privalomą perskaityti detektyvų kanoną, šįkart vedėjai sugalvojo suskirstyti detektyvus į kategorijas ir taip palengvinti gyvenimą ne tik sau, bet ir klausytojams. Kuo čia dėtas Jorge Luisas Borgesas, kokius detektyvus vadiname „žemės druska“, kokių niekada gyvenime neskaitysime, o kokius, priešingai, pulsime skaityti vos tik apie juos sužinoję, kokių detektyvų erdvės pavojingai įtraukia ir kas yra feljetoniniai detektyvai (pavadinimas ir pavyzdys sugalvoti Ernesto Parulskio)? Paaiškėja, kad detektyvai naudingi dar ir tuo, kad padeda greitai atpažinti savus žmones.Rekomendacijos šį kartą abstraktesnės: jau ankstesnėse laidose minėti: Anos Johanson „Lavonas paplūdimio krėsle“, Katrine Engberg „Sėjikas“ ir „Kruvinasis mėnulis“, Stuarto Turtono „Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą“, Susana Clarke „Piranesi“. Viskas, ką yra parašę tokie autoriai, kaip Kate Atkinson, Robert Galbraith, Abir Mukherjee, Alexander McCall, Anthony Horowitz (išskyrus jaunimui skirtą seriją apie Alexą Riderį). Brigitte Aubert detektyvai apie Elizą Andrioli, Lisos Gardner „Kai tu mane matai“; įvairūs japoniški detektyvai.Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis