Nenušaunami siužetai. Pasakotojų tipai ir vaidmenys detektyvuose

Tiek laiko įvairiais aspektais aptarinėję detektyvus, laidos vedėjai Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis šioje laidoje pagaliau prisiminė, kad juk detektyvams svarbus ir pasakotojas. Ne vien ypatingas, nepatikimas pasakotojas – šiam jau buvo skirta ir atskira laida, ir ne vienas paminėjimas kitose, bet ir paprasčiausias asmuo, kurio akimis matome detektyvinius įvykius ir galime sekti intrigą. Kaip paaiškėjo pradėjus nagrinėti, tas asmuo anaiptol ne toks jau paprastas.Nutarta pasakotojus suskirstyti pagal tai, kiek jie žino apie tai, ką pasakoja; tad logiškai – nuo visažinio ir visa reginčio autoriaus, stebinčio veiksmą tarsi iš paukščio skrydžio, iki atsitiktinai pro šalį ėjusio personažo, neturinčio jokio supratimo apie tai, ką pamatė ir besistengiančio kaip nors viską suprasti. Neapsieisime nepaminėję nei japonų, klasikiniame honkaku stiliaus detektyve reikalaujančių skaitytojo aktyviai aiškintis įvykius, nei Horowitzo, kuris, be abejo, kaip pasakotojas turi parengęs keletą savų triukų, nei visiškos klasikos – Agathos Christie bei Hitchcocko filmų.Rekomendacijos: klasikinio pasakojimo pavyzdžiai – Agathos Christie ir Roberto Galbraitho detektyvai, jau ne kartą minėta Elly Griffiths serija apie archeologę Rutą Galovėj, japonų detektyvai, Phoebe Waller-Bridge spektaklis ir TV serialas „Fleabag“ (paliekam originalų pavadinimą, nes niekas iš vedėjų neįsivaizduoja, kaip tai turėtų būti išversta į lietuvių kalbą), Raymondo Chandlerio detektyvai (geriau ne lietuviški vertimai), Guillermo Martinezo detektyvai ir Alfredo Hitchcocko klasikinis filmas „Langas į kiemą“.Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis