Pilno metro. Nerimo jausmas ir ilgaamžiai santykiai trumpametražiuose filmuose „Reisas“ ir ˜1991“

„Negalėjau nedaryti šio filmo“, – prisipažįsta operatorius, o dabar ir režisierius Linas Žiūra, sukūręs debiutinį vaidybinį filmą „1991“ apie Lietuvos-Baltarusijos pasienyje budėjusius pasieniečius, paremtą Medininkų žudynių įvykiais. „Yra labai daug prastų filmų ir labai nesinori šio kiekio padidinti prisidedant su savo filmu“, – baime dalijasi režisierius Rimantas Oičenka, kurio filmas „Reisas“ atveria 1975-ųjų žvejybinio laivo penkių mėnesių kelionę aplink Afrikos krantus ir dviejų įsimylėjėlių – Laimio ir Marytės – santykius, ištvėrusius ir tokius ilgus išsiskyrimus. Pokalbis su režsieriais, kurių filmai rungiasi „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose dėl metų geriausio trumpametražio darbo titulo, apie istoriškumą bei autentiką filmuose, kūrybinius iššūkius ir pradedančiųjų baimes.„Nepalieka jausmas, kad „Undinėlė“ geriau veiktų kaip animacinis, o ne vaidybinis filmas. Kad ir kaip būtų pažengusios technologijos, kai kuriose scenose galima aiškiai matyti, jog jos filmuotos studijoje, pasitelkiant tam tikrą, vandeniui būdingą apšvietimą. Net ir povandeniniame pasaulyje atliekamos dainos panašesnės į Brodvėjaus pasirodymą, o ne sceną iš filmo“, – filmą „Undinėlė“ apžvvelgia kino žurnalistė Ieva Šukytė.Ved. Austėja Kuskienė