Queer patirtys ir archyvai mene. Pokalbis su Volunge ir Vsevolodu Kovalevskij

Lietuvoje vis daugėja queer menui skirtų parodų. Nacionalinėje dailės galerijoje veikia „Paribiai. Stebuklai“, kurios autorius Vsevolod Seva Kovalevskij tytinėja miesto viešąsias erdves. Įvietintas piešinys-komiksas pasakoje Vilniaus, Londono ir Oslo eitynių istorijas. „Baltic Pride“ eitynės 2010-aisiais, konfrontacijos LGBTQIA+ bendruomenės viduje Londono „Pride“ 2018 m., šūviai Osle 2022 m. – šie asmeniškai menininko patirti įvykiai perteikia queer bendruomenės ir visuomenės įtampas ir jų reprezentacijas medijose.Prospekto galerijoje pristatoma Volungės (Aušros Griškonytės) personalinė paroda „Eglės virsmas žalčiu. Queer yra šviesa“. Pasak autorės, jai svarbus žmogaus teisių nebuvimas ir patiriama diskriminacija. „Nuolat iškyla klausimas: kas turi teisę būti? Kur baigiasi individuali raiška ir prasideda visuomenės primetama norma? Fotografijos tampa savotiškais atspindžiais, veidrodžiais, kuriuose žiūrovas susiduria ne tik su kitu, bet ir su savimi, savo išankstiniais nusistatymais, savo baimėmis ar atvirumu. Kūriniai kviečia ne į stebėjimą, bet į dialogą, kuriame kiekvienas žvilgsnis yra klausimas, o kiekviena tyla – atsakas.Festivalio „Kreivės“ metu atidaryta Volungės (Aušros Griškonytės) paroda „Kekšės. Namų archyvas“. Pasak rengėjų, “pavadinimas „Kekšės“ kilo intuityviai – tai tiesiog fotosesijų vyksme skambėjęs žodis, kuris apibrėžia ir queer žmonių negalimybes gyventi anuo laiku. Žodis „archyvas“ parodos pavadinime atsiranda ne tik dėl parodos erdvės – „išgirsti“ queer archyvo – ar kelionės keliais dešimtmečiais į praeitį. (…) šioje parodoje bandoma susitelkti (…) į mažiau matytas nuotraukas, kadrus, likusius menininkės archyvuose ir institucijų paraštėse”.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė Sonata Barčytė-Jadevičienė.