Šaukšto Proto dienoraštis, 20... m. gruodžio 21 d.

"Leliumoj…", gieda mano garsiakalbis tik tą vieną dainą, kol siunčiu sveikinimus visiems, su kuo šiemet turėjom reikalų darbe. Paskutinė metų darbo diena būna visada kažkokia kitokia. Nepamainoma šios akimirkos vizualizacija yra iš "Matricos", kai akimirkai išnyri virš debesų ir pamatai niekada nematytą saulę. Sąrašai niekur nedingo, bet dabar jie man moja kažkaip iš tolo, o gal ir nebe tokie stori, kaip buvo dar vakar. Aš žinua, kad jie manęs lauks kitapus, bet dabar aš išnirusi ir žiūriu į saulę. Dainos žodžiai manęs niekada neįtikino, man atrodo, kad jie tyčia yra apie kažką labai kasdieniško, lyg sienelės, saugančios tikrąjį turinį, metų pabaigos ir saulėgrįžos tykumą. "Kilpinėlis" man visada skamba kaip mezginys, nes virbalų iš žmogaus neišmesi.