Psichologė, Šaukštas Proto

Vitaminai B yra ypatingai reikšminga ryšio tarp maisto ir psichikos dalis. Vitaminas B neegzistuoja, tai medžiagų - vitaminų B - grupė. Ją sudaro B1 - tiaminas, B2 - riboflavinas, B3 - niacinas, B5 - pantoteno rūgštis, B6 - piridoksinas, B7 - biotinas, B9 - folio rūgštis ir B12 - kobalaminas. Visi jie atlieka svarbų vaidmenį ląstelių veikloje, tiesiogiai veikia nuotaiką, energiją ir mąstymą reguliuojančių neurocheminių medžiagų gamybą.

Nežinau, ar jums taip pat, bet mano stereotipinė mintis sako, kad riebalai yra energija (nors jau galėčiau žinoti geriau). Omega-3 riebalinės rūgštys irgi kažkaip labiau panašios į riebalus. Pasitikrinkim, kas čia riebalai, kas čia degalai, o kas visai ne.  Polinesočiosios riebalinės omega-3 rūgštys, konkrečiai EPA (eikozapentoeno rūgštis) ir DHA (dokozaheksoeno rūgštis) yra svarbios nervų ląstelių membranų struktūros dalys. Jos užtikrina medžiagų patekimą į ląstelę, arba ląstelės membranos pralaidumą. Nervų ląstelė turi turėti pralaidžią membraną, kad galėtų reaguoti į neurotransmiterius (tokius kaip serotoninas ar dopaminas). Be to, omega-3 rūgštys yra galingi imunomoduliatoriai, jos dalyvauja priešuždegiminių molekulių (rezolvinų ir protektinų) gamyboje. Būtent šis priešuždegiminis poveikis laikomas svarbiausia priemone prieš biologinį stresą, kuris veda į depresiją ir mąstymo silpnėjimą.

Šiuo metu mokslininkai sutaria, kad nuotaiką veikia ryšys, siejantis žarnyną, smegenis ir imuninę sistemą. Jei maistą sudaro didelė stipriai apdorotų produktų, rafinuoto cukraus ir trans riebalų dalis, skatinamas priešuždegiminių citokinų (pvz. IL-6 ar TNF-alfa) išsiskyrimas. Šie citokinai gali kirsti kraujo-smegenų barjerą, patekti į smegenis ir ten sukelti nervinių audinių uždegimą. Tai veikia serotonino gamybą, ir skatina sirgimo būsenai būdingą elgesį, kuris primena klinikinės depresijos ir nerimo simptomus. Uždegimą slopinančiomis mitybos formomis laikomos Viduržemio jūros, DASH ir Šiaurinė dietos. Jas sudaro produktai, kuriuose gausu polifenolių, omega-3 rūgščių ir skaidulų; šis medžiagos stiprina žarnyno sienelių sveikatą ir slopina uždegimo reakcijų kaskadas.

Pradžiai prisijungsiu prie semantikos stovyklos. Žodį “dieta” dažnai dar vis naudojame kalbėdami apie savo kūno alinimą, maisto produktų ribojimą, ypač kai sakome “esu ant dietos”. Tikiuosi, kad jau evoliucionavome (ar esame gerokai evoliuciją įpusėję) galvodami ne ko reikia vengti, o ką reikia rinktis valgyti. Ne todėl, kad maistas yra geras ar blogas - o todėl, kad visko vis tiek nesuvalgysime, todėl yra prasmė pirmiausia rinktis vertingus maisto produktus. Panašiai, kaip neskaitome bet kokių knygų ir nevaikštome į pirmus pasitaikiusius filmus, kaip nesirenkame pirmos pasitaikiusios studijų programos ar pirmo mums nusišypsojusio žmogaus į partnerius. Kadangi maistą renkamės kasdien, o dažniausiai ir kelis kartus per dieną - šie pasirinkimai atrodo menkos reikšmės. Mitybos prasme tai teisinga, bet kasdien kartojami tie patys pasirinkimai kuria ilgalaikius įpročius, kuriuos pakeisti sunkiau, nei priimti sprendimą čia ir dabar. Toliau kalbėsime apie tai, ką galime vadinti įvairiais požiūriais į mitybą, mitybos sistemomis, valgymo planais ar - galiausiai - dietomis ta prasme, kuria turėtume jas vadinti.

Nesaugumas dėl maisto ir maisto trūkumas yra atskiri, specifiniai reiškiniai, tiriami psichinės sveikatos kontekste. Nesaugumas dėl maisto - nerimu pagrįsta būsena, kuri gali neigiamai veikti žmogų net nejaučiant alkio ar konkrečiu metu netrūkstant maisto. Tai neužtikrintumas dėl ateities, būtent taip, kaip jau esame girdėję daug kartų - “nežinau, ar turėsiu ką valgyti”. Šalia dažnai diagnozuojamo bendro nerimo sutrikimo (GAD, Generalized Anxiety Disorder) stebima ir vadinama “trūkumo nuostata” (angl. “scarcity mindset”). Smegenys neatsipalaiduoja nuo nuolatinės įtampos būsenos, nepaliaujame vertinti turimų resursų, pritrūkstame dėmesio pajėgumų kitoms veiklos ir galiausiai imame patirti pervargimą nuo sprendimų (angl. “Decision fatigue”).

Savo galvoje talpiname daugybę įdėjų, vaizdinių ir vertinimų apie visą mus supantį pasaulį. Taip pat turime visokių suvokimų apie save - savo asmenybę, ir savo kūną. Tai, ką matome veidrodyje, vis tiek filtruojame per savo mąstymą, emocijas, patirtis ir lūkesčius. Jei norite labiau moksliškai - formuojame savo kūno vaizdą. Atsiradus socialinei medijai, atsirado kitoks "veidrodis", o kartu atsirado ir nauja sritis moksliniams tyrimams - kaip socialiniai tinklai veikia kūno vaizdą ir bandymus jį veikti per valgymą.

Daug žmonių nemėgsta vienokio ar kitokio maisto. Kartais tai nemalonūs patyrimai praeityje (esu gerus dešimt metų nevalgius aviečių po vieno itin sėkmingo žygio miške… kai jų persivalgiau…). Kartais tai alergijos ar kitos virškinimą dirginančios medžiagos, žinomos ar nežinomos, vis tiek sukeliančios diskomforto jausmą, todėl iš nuojautos tokio maisto vengiame. Kartais tai rimtų problemų keliantis ypatingai išrankus valgymas, dėl kurio organizmui gali taip smarkiai trūkti maisto medžiagų, jog imame sirgti. Toli gražu ne visada tai iš piršto laužiama problema.

Bulimija vadiname valgymo sutrikimą, kuriam būdingi persivalgymo priepuoliai, lydimi kontrolės praradimo jausmo. Po persivalgymo paprastai seka bandymai atsikratyti suvalgyto maisto - vemiant ar geriant laisvinamuosius vaistus.  Naujausi tyrimų rezultatai griežtai atskiria bulimiją nuo “valios trūkumo”. Bulimija - tai intensyvus konfliktas tarp ypač aktyvios atlygio sistemos ir neveikiančio medžiagų apykaitos sistemos “stabdžio”.

Ortoreksijos terminas tuoj švęs dvidešimtmetį. Turbūt, labiausiai norisi sakyti “tik” dvidešimtmetį, nes atrodo, kad su šia tema susiduriame jau visą amžinybę. Ortoreksija - lyg keistoji valgymo sutrikimų pusseserė. Anoreksijos ar bulimijos atveju daugiausiai dėmesio skiriama svoriui ir maisto kiekiui, o štai ortoreksijos atveju pirmiausiai koncentruojamasi į maisto kokybę ir “švarumą”.

Pradėsiu nuo paprastos, bet svarbiausios minties: jei norite padėti žmonėms su viršsvoriu, kritika ne tik nepadės, bet dar labiau žalos. Jei tikrai norite padėti - nekalbėkite apie svorį visai, esu tikra, kad visi turi pakankamai žinių ir motyvacijos. Jei jums atrodo, kad svorį reguliuoti labai lengva - taip tikrai nėra, ir nesigilinimas į priežastis dar nedarys jūsų teisiu. O jei vis tiek norite kritikuoti - tada tai ne apie pagalbą, o norą pažeminti kitą žmogų (dažniausiai taip iškeliant save).

Šią savaitę noriu skirti vienam mokslininkui, kuris savo darbais struktūruoja kaip žmogaus organizme yra naudojama energija - ir kurio išvados yra labai svarbios bet kam, kas sprendžia klausimus kiek valgyti, kiek sportuoti, kiek energijos gauti ir kiek sudega. Panašu, kad tai, kuo vadovavomės iki šiol - švelniai tariant, netikslu ir nepraktiška.

Emociniu valgymu vadiname tokį valgymą, kuris gimsta ne vadovaujantis alkio jausmu, o nemaloniomis emocijomis, vietoj kurių išgyvenimo pasirenkamas jų slopinimas valgant (ir dažniausiai, aišku, nesveiką maistą). Stresas - lyg ir aišku, bet aiškumo dėlei - susitarkim. Stresas - tai organizmo fiziologinė ir psichologinė reakcija į realią ar suvokiamą grėsmę organizmo biologinei pusiausvyrai. Patiriant stresą, organizmas mobilizuoja visą reakcijų rinkinį smegenyse, visoje nervų sistemoje ir endokrininėje sistemoje. Taigi, tai ne tik “nervintis”. Na, ir HPA ašis - tai pogumburio, kankorėžinės liaukos ir antinksčių sistema (angliškai “hypothalamus - pituitary - adrenal”, todėl trumpinys HPA), pagrindinė mūsų organizmo atsako į stresą sistema; visi šie organai jungiami sudėtingos signalų sistemos, mobilizuoja organizmą. Ji tokia sudėtinga, kad net nesiverčia liežuvis sakyti “įjungia streso reakciją”.

Sąmoningas valgymas (angl. “mindful eating”) tyrimuose apibūdinamas kaip valingai sutelktas dėmesys į valgymo patyrimą, vengiant bet kokio savo veiksmų vertinimo. Sąmoningas valgymas apima dėmesį į savo pojūčių teikiamą informaciją, į dabarties momentą, į alkio ir sotumo signalus ir stebėjimą be vertinimo. Intuityvus valgymas (angl. “intuitive eating”) apibūdinamas kaip adaptyvus valgymo būdas, kuris prieštarauja “dietiniam mastymui” ir remiasi besąlyginiu leidimu valgyti, valgymu dėl fizinių, o ne dėl emocinių priežasčių ir kliovimųsi alkio ir sotumo signalais. Čia taip pat dėmesys skiriamas tokiam maistui, kuris yra ir skanus, ir padeda kūnui optimaliai funkcionuoti ir teikia energijos. Tyrėjai sutaria, jog sąmoningam valgymui svarbiausia valgymo patyrimas, o intuityviam valgymui - santykis su kūnu ir su maistu.

Neurobiologijos ir mitybos mokslų sandūroje be kitų klausimų, sprendžiame ir priklausomybės nuo maisto klausimą. Buitinėje kalboje dažnai ir nerūpestingai sakome, kad esame priklausomi nuo kavos ar pyragaičių. Ir nors medicinos žinynuose priklausomybės nuo maisto diagnozės nerasime - bet toks klausimas aktyviai aptariamas, tiriamas ir performuluojamas, apimant vis naujas tyrimų detales.

Šią savaitę tema - labai apdorotas maistas - angliškai “ultra processed food” - ar, sakykim, “ultra maistas”. Į šią kategoriją patenka gamyklose gaminami maisto produktai - pavyzdžiui bulvių traškučiai ar sausainiai, o namuose iš natūralių produktų ilgai verdamas sultinys - tikrai nepatenka. Ultra maistas skiriasi tuo, jog jo sudėtyje yra gamybą, galutinį rezultatą ir transportavimą bei  sandėliavimą užtikrinantys cheminiai priedai - pavyzdžiai emulsikliai ar konservantai. Tyrimų apie neigiamą tokio maisto poveikį psichologinei būsenai tikrai netrūksta. Smarkiai apdorotas maistas veikia ne tik virškinimo sistemos sveikatą, tačiau veikia ir nervų sistemą bei emocijų reguliavimą. 

Laikai, kai moksliniai tyrimai apsiribojo žarnyno ir smegenų ryšio įvardijimu - baigėsi, Dabar apie šį ryšį žinome gerokai daugiau, atsirado psichobiotikų terminas, dabartinis požiūris jau formuojasi apie tai, kad žarnynas ne tik veikia smegenis, bet kad žarnynas yra neurocheminių medžiagų bioreaktorius, kuris valdo mūsų kognityvinę ir emocinę būseną.

Sveikos mitybos srityje tyrimai perkėlė dėmesį nuo “sveiko maisto” identifikavimo į tyrimus, skirtus geriau suprasti automatiško elgesio neurobiologiją ir psichologiją. Mokslininkai sutaria, kad sveikatos stiprinimui skirti elgesio pokyčiai remiasi ne valios pastangomis, o aplinkos pertvarkymu ir mechaniniu veiksmų kartojimu. Su sveikata susijęs elgesys yra labai sudėtingas, ir jam jokiu būdu negalima taikyti populiariai minimo požiūrio, jog įpročiai susiformuoja per 21 dieną. Nors paprastiems įpročiams gali užtekti ir keliasdešimties dienų - sudėtingi sveikatos elgesio įpročiai (pavyzdžiui, reguliari mankšta ar specializuotas valgymo planas) gali formuotis 150, 300 ar net daugiau dienų.

Jei kopiate į kalną, imate pastebėti takelius link viršūnės, kliūtis, šaltinius, kur galite atsigerti ir kitas kelionei svarbias detales. Lygiai taip pat veikia tikslai - žinant ko siekiame, imame pastebėti tikslą pasiekti padedančias detales. Todėl pirmiausia, dėl ko reikėtų su savimi tartis - tai, kad “neįsivaizduoju, kaip to pasiekti” dar nėra gera priežastis bet kokį tikslą atmesti. Tinkamai įvardintas tikslas veikia ir kaip švyturys, ir kaip kompasas, ir kaip Šiaurinė žvaigždė ar bet kuris kitas jums tinkamas simbolis. Tikslas padeda sutelkti dėmesį, rinktis tikslo siekimui padedančias mintis ir nukreipti dėmesį į jas nuo blaškančių ir trikdančių minčių. Taip, kaip švyturys padeda nukreipti laivą. Todėl tikslas turi būti aiškiai suformuluotas.

Skaičiau tyrimą apie “paliktus vaikus” (“left behind children”) Kinijoje, ir toks liūdesys suspaudė - supratau, kad čia tik pavyzdys, iš tiesų tokių reiškinių yra visur. Įskaitant ir visą kartą Lietuvoje, kurie taip pat patyrė, ką reiškia, kai tėvai emigruoja tam, kad uždirbtų pinigų, ir palieka vaikus seneliams, tetos ar dėdėms, ar tiesiog sau patiems. Apžvelkime, kaip vienatvė veikia valgymą.  Vientavę paprastai apibūdiname kaip suvokiamą diskomfortą, neigiamą savijautą, kai lūkesčiai apie santykius su kitais žmonėmis skiriasi savo kokybe ar kiekybe nuo realių santykių. Dažniausiai valgymas dėl to sutrinka. Tačiau šiuos du reiškinius sieja abipusis ryšys - iš tyrimų jau žinome,jog valgymo sutrikimai skatina atsiriboti nuo kitų žmonių, o vienatvė skatina nesveiką valgymą kaip disfunkcinį įveikos būdą.

Maisto triukšmas (angl. “food noise”) - tai būsena, apibūdinama nuolatinėmis, įkyriomis, dažnai erzinančiomis mintimis apie maistą, valgymą, norus ir kontrolę. Dar neseniai tai buvo laikoma tik pavieniais pasakojimais, tačiau paskutiniu metu maisto triukšmas - jau mokslinių tyrimų akiratyje. Formalus apibrėžimas teigia - maisto triukšmas yra įkyrios, nepageidautinos, neigiamas emocijas keliančios mintys. Nuo įprastinių minčių jos skiriasi savo intensyvumu ir kitų minčių užgožimu, savo prigimtimi jos panašios į pergalvojimą (ruminavimą).

Sveikatos priežiūros literatūroje “self care” (rūpinimasis savimi?)  išskiriama kaip specifinė, gijimui ir ligų prevencijai svarbi elgesio rūšis. Ne visada gydytojas stovės šalia su stetoskopu ant kaklo ir su akiniais ant nosies galo, su receptu rankoje ir su nurodymais lūpose. Ne visada mama lieps valgyti daržoves ar valytis dantis. Anksčiau ar vėliau ateis akimirka, kai savo sveikata žmogus rūpinsis pats. Ar jis tai darys sėkmingai, priklauso nuo kelių dalykų - žinių, patirties, įgūdžių, atjautos sau ir saviveiksmingumo.

Kelių teorinių veiksnių sankirtoje gyvuoja kažkas lyg iš pasakos puslapių - tikėjimas, kad yra su valgymu, išvaizda ar kūnu susijusių būdų, kurie gali stebuklingai ir be pastangų mus padaryti tobulai laimingais. Pažiūrėkim, iš ko šis stebuklas sudarytas.

Moksliniai tyrimai nuosekliai kartoja, jog mokantis pastebėti ir taisyti negelbstinčias arba disfunkcines mintis, tai atlieka labai svarbų vaidmenį siekiant sveikesnių mitybos įpročių. Čia kognityvinė elgesio terapija siūlo labai daug priemonių, nutaikytų specifiškai į emocinį valgymą, persivalgymo epizodus ir įpročius, paremtus “viskas-arba-nieko” nuostata. Ir tradicinių, ir modernių metodų tyrimai rodo, kad automatinių minčių (tokių kaip “ai, jau viską sugadinau, nebesvarbu”, “man amžinai nesiseka tvarkytis su maistu” arba “jeigu negaliu daryti tobulai - tai koks skirtumas”) pastebėjimas leidžia stiprinti maisto pasirinkimų kontrolę, ir rečiau elgiasi vedami streso, kaltės ar impulsų.

Man nepatinka grįžti. Yra, kaip yra. Gal tai mano hiperaktyvus dopamino receptorių tinklas, gal metaforinis kelionių drakonas, gal dar kažkas, bet aš visada norėčiau keliauti toliau, o ne atgal. Po kiekvienos kelionės, kokia trumpa ji bebūtų, galvoju lygiai apie tą patį. Kažkada, pamenu, kalbėjomės apie pabaigas. Aš turiu problematišką ryšį su pabaigomis - man nepatinka nebaigtumai, bet man nepatinka ir pabaigos. Panašu, kad yra labai mažas diapazonas pabaigų, kurios man atneša komforto jausmą. Nors jas tikrai atpažįstu ir žinau.

Balionai ar ne, bet gerve padabintas lėktuvas narsiai skrodžia debesis. Tokius storus, kad atrodo jog niekada nesibaigs, o mes skrisim nuolatiniam pieno spalvos niekur-ir-niekada. Lailas keistai ištįsta, nors į juodąją skylę ir nekrentam. Turbūt. To niekada negali tilsliai žinoti. Knyga darosi vis liūdnesnė, kol galiausiai pasiduodu ir užsimerkiu. Pabundu, nes kaimynas iš eilės už mūsų švilpiniuoja.

Tradiciškai alkį suvokdavome kaip signalą apie maisto medžiagų trūkumą. Paskutinių metų tyrimų rezultatai rodo, kad alkis yra sudėtingas fiziologinis reiškinys, aktyvi priežasčių ir pasekmių seka. Subjektyvus alkio patyrimas nėra vien tik kalorijų trūkumo pojūtis - alkio pojūtis apjungia vidinių fiziologinių būklių ir išmoktų reakcijų į aplinkos signalus visumą. Pojūtį sekantis maisto paieškos elgesys priklauso nuo fiziologinių signalų, ilgalaikėje atmintyje saugomos informacijos apie skonį ir pasitenkinimą, esamos emocinės būsenos, aplinkos sąlygų, ilgalaikių sveikatos tikslų. Todėl alkį tirti yra sunku - jo negalima išmatuoti nei liniuotėmis, nei termometrais. Kadangi moksliniai tyrimai remiasi didelių skaičių statistika - sudėtinga ir tai, kad skirtingi žmonės skirtingai reaguoja į tokias pat sąlygas, net jei jos ir griežtai kontroliuojamos laboratorijose. 

"Gyvenime nesi vairuotojas", sako mano užrašai. Ironiška, bet mes važiuojam, ir aš iš tiesų sėdžiu keleivio pusėje. Man stipriai skauda galvą, ir vairuotojas aš šiandien joks. Užtat turiu laiko pagalvoti. Noras kontroliuoti gyvenimą, įsikibti už jo vairo ar bent junginėti posūkio signalą yra baisiai ilgas ir kietas šaknis turintis reiškinys. "Likimo kalvis" šiais laikais laimi prieš "nuo likimo nepabėgsi" rezultatu begalybė:nulis.

Važiuoju mažais vingiuotais keliukais (tyčia) ir pasakoju, ką išgirdau konferencijoje. Kol klausiau, matyt buvau įjungus profesinį režimą, linksėjau ir braižiau mintinius priežastinius ryšius. Bet pasakojant režimas nesuveikė, todėl vairuoju ir lieju ašaras, kaip nesaugiai tai beskambėtų. Pasakoju apie vengiantį prieraišumą. Turiu pastabų vertimo gramatikai, bet vis tiek pasakoju.

Apie tai, kaip žmogaus organizmas apdoroja su maistu gaunamas maisto medžiagas, ir kaip daugelis procesų veikia vienas kitą, nuolat sužinome vis daugiau. Deja, kartais vis dar elgiamės taip, kaip “kažkada” skaitėme ar žinojome, ir toliau vargstame. Ar net dar blogiau - aliname savo organizmą. Riebalai - viena iš karščiausių temų. Pasitikrinkime, ar pastangos, kurias skiriame šiam tikslui, yra veiksmingos.

Su psichologija, konsultavimo paslaugomis ir terapija yra susiję pakankamai daug mitų. Mitai yra didesnė kliūtis gauti tinkamas ir efektyvias paslaugas ir pagalbą, negu šių paslaugų prieinamumas ar jų kaina. Nors pagalba galėtų būti efektyvi daugeliui žmonių, bet geriausiu atveju tik pusė jų iš tiesų kreipiasi į specialistus. Gaila.

Mokslininkai sutaria, kad mažų pokyčių strategija yra veiksmingiausias būdas siekti reikšmingų pokyčių. Tai tinka ir siekiant keisti savo valgymo strategiją. Mažus pokyčius ne tik lengviau paversti įpročiais, bet jie dažniausiai ir apdovanoja puikiais ilgalaikiais rezultatais. Taip pat svarbu pažymėti, kad šiuolaikinė prevencinė mitybos sveikatos priežiūra remiasi būtent elgesio pokyčiais, o ne vien maisto ribojimu.

Maisto pasirinkimas yra sudėtingas procesas, ne tik idėja “ai, noriu bulvių”, kuris apima ne tik daug vidinių veiksnių, bet ir platų kultūrinį, socialinį ir ekonominį kontekstą. Be to, tai nėra racionalus sprendimas - jį stipriai veikia emocijos, nuostatos ir lūkesčiai. 

Žmogaus sveikata yra visuma - dabartinė sveikatos būklė yra visų prieš tai buvusių įvykių rezultatas. Vaiko sveikata priklauso nuo mamos gyvenimo būdo - mankštos, rūkymo, streso, socioekonominės padėties. Mamos mityba minima kaip vienas iš plačiausiai tiriamų, svarbiausių ir efektyviausiai keičiamų, vaiko sveikatą lemiančių veiksnių.

Šiandien kalbame apie vyrų nervinę anoreksiją, neoficialiai ir netiksliai vadinama „manoreksija“.  Istoriškai, o dar ir dabar vis dar manome, kad nervinė anoreksija yra kažkas, kas būdinga moterims - ir tai, žinoma, yra netiesa. Visos priežastys, dėl kurių žmonės įsivelia į savo išvaizdos ir kūno tobulinimą, kuris kartais baigiasi labai rimtomis ligomis, visiškai nediskriminuoja pagal lytį. Dar blogiau - manoma, kad vyrų tarpe anoreksijos paplitimas auga greičiau, nei tarp moterų.

Ryšys tarp šviesos ir žmogaus medžiagų apykaitos yra sudėtingas ir kur kas platesnis, nei vien regėjimas. Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad buvimo šviesoje laikas, trukmė ir šviesos bangos ilgis nėra tik aplinkos kintamieji. Jie yra pagrindiniai organizmo vidinio laikrodžio, vadinamo cirkadiniu ritmu, reguliatoriai. Ši sistema valdo beveik visus žmogaus fiziologijos aspektus, nuo miego ir budrumo ciklų bei hormonų gamybos iki medžiagų apykaitos pusiausvyros ir alkio signalų. Šiuolaikinė aplinka su nuolatiniu dirbtinės šviesos poveikiu naktį ir nenuosekliu šviesos grafiku sukelia cirkadinio ritmo sutrikimą. Tai savo ruožtu sukelia fiziologinių ir metabolinių funkcijų sutrikimų grandinę, įskaitant hormonų signalizacijos pokyčius, gliukozės apykaitos sutrikimus ir intensyvesnę riebalų gamybą. Visa tai labai prisideda prie nutukimo ir su juo susijusių metabolinių ligų. Ką galim padayti, kad šviesą panaudotume kaip priemonę sveikatai gerinti ir išlaikyti?

Ant gretimo namo stogo būriuojasi kregždės, ir mano kelionių drakonas nerimsta. Užvakar turėjau jį rimtai guosti, nes anapus kalvos šūkavo gervės, ir man tapo tikrai liūdna, kad jos būriuojasi kelionei. Kažkas tokio jų balsuose tikrai yra… kažkas kuriančio nepakartojamą nostalgijos, vartų, rūko, atradimų ir praradimų, virsmo, trapumo ir jėgos jausmą. Na ir kas, kad niekas čia su niekuo nesisieja, bet geriau man nepavyksta. Kažkur viduje gervė man yra ypatingesnė už kitus ir kažkur šalia katinų. Išskrendančios ir parskrendančios gervės man visada sukelia ypatingą bruzdesį kažkur ties saulės rezginiu - nors, tiesą sakant, daugiau nei jų balso dažniausiai nė nebūna.  

Rekomenduoju Lauros Huang knygą "You already know", pasakoju apie tai, kuo psichologiškai ypatingas užkandžiavimas, dalijuosi tyrimais apie užkandžių ir nuotaikos ryšį, komforto maisto veiksmingumą, terminus, kuriais teisiname užkandžius ir pinigų kiekio poveikį užkandžiavimui.  

Šaukšto Proto dienoraštis, 20... m. rugpjūčio 16 d. Kaip laukiu, kai "viskas" pasibaigs… Kartais tas "viskas" yra burnos higiena, kartais diena, o kartais - kaip dabar. Tik higienos atveju tiksliai žinau, kad baigsis greitai ir gerai, o šiandien pradėjau galvoti - bet juk gali būti, kad nesibaigs niekada. Kad dabar jau taip ir bus, nes, tiesą sakant, tokie dalykai niekada ir nesibaigia. Ar trumpų ir garantuotai gerų pabaigų vizija tokia stipri, kad viską matuoja su vienu pagaliuku? Ar nesvarbu kas, vis tiek gali iš ryto pažiūrėti saulei į akis ir pagalvoti - o, kokia graži diena?

Rekomenduoju Madeleine Beekman knygą "The origin of language", toliau pasakoju apie biopsichosocialinius veiksnius - maisto ribojimą, siekį būti lieknu ir siekį būti raumeningu, ir jų skirtumus skirtingose kultūrose, taip pat tyrimu apie tai, kaip ir kiek didesnio svorio riziką veikia genetiniai veiksniai.

 Kuo gilesnė vasara, tuo žodžiai toliau. Man atrodo, kad kvėpuoju lelijomis ir nasturtomis, man atrodo, kad rašau takais ir sėklomis, man atrodo, kad laiką matuoju saulėgrąžų pasisukimo kampais, o laikas eina ne tik nuo saulėtekio iki saulėtekio, bet ir nuo lietaus iki rūko, nuo daigo iki sėklos, nuo penktadienio iki sekmadienio su sustingusiu laiku, kai sėdžiu prie ekrano. Katės kompresas ant kelių laiką sustabdo kiek kitaip. Sekundinės rodyklės vaidmenį atlieka žiogai, minučių - čiurliai. Vėjo visai nėra, ir atrodo, kad sustojo visi ir viskas. Ši akimirka tikrai galėtų užsibūti.

 Pasakoju apie tai, kas yra biopsichosocialinis modelis, dalijuosi tyrimais apie tai, kokie yra psichiatriniai biopsichosocialiniai valgymo sutrikimų veiksniai, taip pat kaip bendrame paveiksle dalyvauja kūno masės indeksas, kompensacinis elgesys - ir kaip jie skiriasi Šiaurės Amerikos, Europos, Australijos ir Japonijos dalyvių grupėse.

Siūlau Kirk Schneider knygą "Life-enhancing anxiety, narplioju mažų vaikų mitybos psichologijos klausimus, dalijuosi tyrimais apie tai, kokios priemonės veikia geriausiai, kodėl svarbu valgymo meto struktūra ir savarankiškumo skatinimas, kaip kenkia popietinis užkandis ir kaip padeda sensoriniai užsiėmimai.

Labiausiai man iš vasaros patinka gėlės, galvoju važiuodama pro laukus, išdabintus aguonomis, ramunėmis, rugiagėlėmis, jonažolėmis, tūbėmis, kažkuo kas panašu į krapus, šimto rūšių smilgomis ir viskuo kitkuo. Karščio man visai nereikia, bet jis akivaizdžiai patinka gėlėms, todėl priimu ir jį. Gėlėms patinka ir lietus, o man jis patinka dar labiau, todėl jis tikrai maloniai kviečiamas. Nedidelė grupė karvių stovi pačiame liūties viduryje, nuleidusios galvas, ir man galvojasi, kad joms malonu. Jokių vabzdžių, švelnus masažas, o be to, esu tikra, kad joms patinka būti švaresnėms.

Rekomenduoju Simon Boas knygą "The beginner's guide to dying", pasakoju apie draugų palaikymo svarbą ir tradicijas, metant svorį; dalijuosi tyrimais apie dirbtinio intelekto galimybes pakeisti draugišką palaikymą su valgymo sunkumais susiduriantiems, ir apibendrinu draugiškos pagalbos principus.

Laikau kojas ant balkono pertvaros, ir ant kojų pirštų laša nuoširdus, šiltas ir kvepiantis lietus. Kvepia jis liepomis ir pušimis, šiek tiek jūržolėmis ir druska, vienas žaibas plyksteli ir iškart šauna griaustiniu prie pat. Norisi sakyti "į sveikatą", nes būtent tokią asociaciją sukurpia mano atostogų atpalaiduotos smegenys. Šiandien tai jau trečias lietus, ir man tikros Kalėdos. Mano mylimiausias baltas triukšmas.

Rekomenduoju Robyn Koslowitz knygą "Post traumatic parenting", dalijuosi mintimis apie patarinėjančius, kaip mesti svorį, dalijuosi tyrimais apie paauglių viršsvorio rizikos veiksnius, aukštesniųjų mąstymo funkcijų svarbą, dalijuosi labiausiai paplitusiais mitais apie viršsvorio priežastis - ir raginu jais nesinaudoti.

Judėti erdvėje yra nuostabu. Sėdžiu autobuso antrame aukšte ir stebiu, kaip prieš mane vyniojasi pievos ir miškai, rugiagėlės ir aguonos, vyniojimosi greitį prižiūrintis gandras, dvigubais brūkšniais sukarpyti laukai ir kiti laike ir erdvėje akimirkai tapę pakeleiviais. Nuo jokio arklio to nepamatyčiau, nors autobusui pajudėjus mintyse sakiau "Jojam!", maža nuotrupa iš dukros mažų laikų filmukų. Tyliai dėkoju garsą blokuojančių ausinių išradėjams - jos mano kelionę daro mažiau realia, užlieta muzikos ir pokalbių iš kitų pasaulio šalių. Mažiau realia, bet labiau stebuklinga.

 Rekomenduoju Jay Heinrichs knygą “Aristotle’s guide to self-persuasion”, galvoju apie tai, kaip veidrodis veikia valgymą, dalijuosi tyrimais apie tai, kaip veidrodis naudojamas valgymo sutrikimų terapijoje, ką svarbu sakyti sau (net mintyse), žiūrint į veidrodį, ir kaip vertiname veidrodžio teikiamą informaciją; taip pat siūlau praktinį užsiėmimą su veidrodžiu.

"Kaip vasara?", klausia manęs. Kokia vasara? Na gerai, šiandien eina trečia ar ketvirta vasaros diena. Neskaitant tos vasaros balandį. Man vasara prasideda, kai daigyklos tuščios, ir pradedu įkypai žiūrėti, ar nepradeda žydėti kokie žirniai, pomidorai ar pupelės. Vasara tikrai patvirtinama liepų kvapo bangomis. Tuo tarpu liepos tikrai atsakingai žydi, bet nei daigyklos tuščios, nei pomidorai drąsiai žydi. Pupelės svarsto klausimą frakcijoje, o žirniai jau ratifikavo ir žydėjimo, ir ankščių deklaracijas.

Rekomenduoju Alexandra Shaker knygą "Chaosas. Kaip nerimas veikia mūsų kūną", klausiu, kas maiste svarbiausia - skonis, kvapas ar forma, dalijuosi tyrimais apie indų ir paties maisto spalvos poveikį, sinestetus, kuriems maistas gali būti "spygliuotas".