Šontos legenda, neįmintos mįslės ir vėjo nešami atsakymai: pokalbis su kuratoriais

„Per fotografiją įvyksta susijungimas su pasauliu. Kad tas susijungimas būtų tikras, o ne tariamas, į pasaulį reikia sugebėti pažvelgti keistuolio akimis“, – yra teigęs fotografas Virgilijus Šonta (1952–1992).Jo fotografijose atsiskleidžia savitas žvilgsnis į pažeidžiamą kūną, žmogaus būties trapumą ir gamtos formų erotiškumą. Fotografas sugebėjo perteikti plačią ribinių žmogaus būsenų skalę – nuo skrydžio (ir kryčio) svaigulio iki skausmingo atsiribojimo nuo aplinkos ir savęs.Apie vizionierišką peizažą, šviesos atspindžių ir šešėlių dermę, šiaurės akmenų erotiškumą ir queer estetiką kalbamės su parodos Nacionalinėje dailės galerijoje „Virgilijus Šonta. Atsakymas, mano drauge, plaikstosi vėjyje“ kuratoriais dr. Margarita Matulyte ir Gintaru Česoniu.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė