Vienkartinė planeta 2017-08-07 16:05

Stebėdami gamtą ir gyvūnus kine, žiūrovai retai susimąsto apie jų skleidžiamų garsų tikroviškumą. Realybė tokia, kad dažnai jie yra įrašyti studijoje, naudojant įvairiausius triukus: taip pieštukais braukiamas smėlis tampa krabo kojytėmis, o judinama audeklo skiautė – paukščio sparno mostu. „Nemanau, kad kine egzistuoja kažkokios įgarsinimo taisyklės, arba, kad yra kažkas šventa. Nieko neturiu prieš tuos, kurie kuria sinchroninį garsą vietoje tikro garso“, – sako kino režisierius ir garso menininkas iš Niujorko Joshua Bonnetta, bet jis dirba kitaip. „Aš stengiuosi rasti garsą, kuris kažkaip sietųsi su vaizdu – arba konceptualiai, arba pagal turinį bei pačią medžiagą. Stengiuosi rasti panašų, lygiavertį ryšį tarp garso ir vaizdo. Jie turi kalbėtis tarpusavyje“.Gamtos garsai eksperimentiniuose J. Bonnettos filmuose ir pasakojimuose dažnai netikėti ir net nemalonūs ausiai, bet tikri. Naudodamas kontaktinius ir įprastus mikrofonus, derindamas seną ir naują techniką, jis įrašo tai, kas aplinkoje iš pažiūros atrodo labai tylu arba beveik negirdima: kaktusas dykumoje, nuskendęs laivas jūroje, spygliuota viela pasienyje su Meksika arba lapu šliaužianti sraigė.Įspūdžiai iš Antalieptėje vykusios kino stovyklos „Sveiki atvykę į antropoceną“, pokalbis su jos svečiu režisieriumi J. Bonnetta ir galimybė pasiklausyti klevo, skruzdės, sraigės bei kitų netikėtų garsų iš labai arti.