Vienkartinė planeta. Nerimaujančios kartos portretas

2018-ųjų rugpjūtį švedų režisierius Nathanas Grossmanas iš draugo išgirdo apie moksleivę, besirengiančią protestuoti prie šalies parlamento. Jis manė, kad per kelias savaites susuks trumpą siužetą apie jaunuosius klimato aktyvistus, bet netruko suprasti, kad projektas užsitęs. Po metų jis lydėjo Gretą Thunberg kelionėje jachta per Atlantą, kai ji vyko į Jungtinių tautų klimato konferenciją Niujorke. Tiek Europoje, tiek Amerikoje juos išlydėjo ir pasitiko tūkstančiai žmonių.„Pozityviai nuteikia tai, kad vienas žmogus – kuri tą dieną, kai ją sutikau, buvo eilinė paauglė – galėjo išjudinti kalnus, – interviu LRT RADIJUI sako N. Grossmanas. – Jei Greta tai gali, tai mes kaip visuomenė, turbūt galime kur kas daugiau, nei dabar darome.“Pasak šių metų „Kino pavasario“ programoje pristatomo dokumentinio filmo autoriaus, tai juosta ne vien apie Gretą, bet ir apie daugybę jaunų žmonių, pernelyg anksti priverstų imtis klausimų, kuriuos turėtų spręsti suaugusieji.Panašios mintys kilo ir filmą mačiusiems Lietuvoje veikiančio Gretos Thunberg įkvėpto judėjimo „Fridays For Future“ dalyviams, tarp jų Lėjai: „Plaukdama per Atlantą, ji kalbėjo apie atsakomybę, kad jos tiesiog per daug. Man šis pasakymas irgi pasirodė labai artimas. Kartais (netgi dažnai) pasižiūri į pasaulį, pamatai, kaip siaubingai neįmanomai blogai viskas yra. Pamatai, kad niekas nieko nedaro ir jauti, tarsi pats vienas viską turi sutvarkyti.“Laidoje mintimis apie Gretos įtaką dalijasi režisierius N. Grossmanas ir Lietuvoje veikiančio judėjimo dalyvės.Autorė Vaida Pilibaitytė