Bičiuliams

Dievas yra stebuklų Dievas. Ar turime jų ieškoti? Evangelijos aprašo Jėzaus stebuklus ir ženklus. Kuo jie skiriasi? Dievo ženklai visuomet slepia žinutę, kurią reikia perskaityti, suprasti.Registracija į renginį „Susitikimai Kelyje” – https://biciuliams.lt/sk2026/

Apie šio požiūrio ištakas, biblinius pagrindus, M. Lutherio indėlį ir ką jis reiškia kiekvienam iš mūsų.Registracija į renginį „Susitikimai Kelyje” https://biciuliams.lt/sk2026/

Kaip gyvenimo dykumose surasti paslėptus lobius.Susitikimai Kelyje – registracija ir dienotvarkė: https://biciuliams.lt/sk2026

Apie kertinius tikėjimo ir gyvenimo pamatus.

Pavadinimą šiam įrašui pasufleruoja Bernardo Klerviečio Giesmių giesmės homilijos. Jas apžvelgiu, siekdamas suprasti svarbiausius gyvenimo su Šventąja Dvasia aspektus.

Remdamasis Ireniejumi ir Augustinu aptariu keturiais paveikslais evangelijose atskleistą Dievo Sūnaus veidą.

Apie apaštalo Jono ir Platono dialogus ir Jono gyvenimą, Marijos vaidmenį Evangelijoje pagal Joną, apie malonę ir kiti auditorijai rūpimi klausimai.

Marijos radijo laidoje „Knygų lentynoje” su dr. Pauliumi Čerka smagiai kalbamės apie Lietuvos Biblijos draugijos išleistą penktąją, Naujojo Testamento dalį – Evangeliją pagal Joną, Jono laiškus ir Apreiškimą.

Dar kartą apie Jono raštus.

Pagalba painiame apokaliptiniame labirinte.

Apie klaidingus teologinius lūkesčius apaštalų ir mūsų dienomis. Ką reiškia Jėzaus žodžiai: „Dangaus karalystė patiria smurtą, ir smurtininkai ją grobia”? Skaitiniai: https://biciuliams.lt/aukso-amzius-ir-jo-gresme-demokratijai https://biciuliams.lt/maldos-baltuosiuose-rumuose-pentagone-ir-vatikane

Apie Henocho knygos atspindžius Jono Apokalipsėje.

https://youtu.be/ErbL5VK5PX0

Jono laiškai plėtoja Evangelijos pagal Joną mintis ir yra neatsiejama taip vadinamos Jono tradicijos dalis. Ji drauge su Corpus Paulinum (Pauliaus laiškais) nedvejotinai sudaro teologinės Naujojo Testamento minties esmę.

Dievas Tėvas yra virš mūsų, Dievas Sūnus dėl mūsų, o Dievas Šventoji Dvasia yra mumyse. Tai iš tiesų dovana Asmenyje. Šventajame Rašte Šventoji Dvasia apibūdinama įvairiais įvaizdžiais ir šioje laidoje išgirsite apie kelis iš jų. Taip pat sužinosite, kodėl lietuviai Šv. Rašto vertėjai taip skirtingai vertė gr. žodį Παράκλητος – Parakletas, kuriuo Jonas Jėzaus lūpomis apibūdina Šventąją Dvasią.

Pasitelkdamas Bažnyčios tėvus, kelis tapytojų paveikslus ir Šventąjį Raštą, kalbu apie Trivienio Dievo slėpinį, dėmesį sutelkdamas ties Šventąja Dvasia, ir kaip ją apibūdina Naujojo Testamento autoriai.

Lyginu Senojo Testamento ir Naujojo Testamento ištraukas, kurias sieja vandens motyvas, ir aptariu, kaip kristologija keičia temines Toros reikšmes.

Apžvelgdamas Evangeliją pagal Joną, svarstau, kodėl žvejas iš Galilėjos galėjo parašyti tokį monumentalų dvasinį šedevrą, aptariu, kodėl lyginant su kitomis evangelijomis, ši yra išskirtinė.

Kas yra gematrija ir kodėl ją reikia suprasti, norint įminti žvėries vardo ženklą 666? Kas padės nepriimti šio ženklo? Apskritai, kas mūsų laukia paskutiniais laikais ir kada vyks apokalipsė? Į šiuos ir kitus klausimus atsakau VDU Katalikų teologijos fakultete pristatydamas naujai išverstus Jono raštus su komentarais.

Kaip Adomo testamentas koreliuoja su Apreiškimo knyga, Makabiejų knygomis ir Senojo Testamento pranašų žodžiais? Paskaita VDU Katalikų teologijos fakultete. Pirmoje dalyje aptariu apokaliptinės judėjų ir krikščionių literatūros ypatumus.

Ar tikėjimas yra džiaugsmingas, ar jį lydi liūdesys? Kodėl Šv. Raštas skaitytoją vienur ragina džiaugtis, kitur liūdėti? Kaip dera dieviškas liūdesys ir išgelbėjimo džiaugsmas?

Žmogui būdinga siekti laimės. Šioje laidoje svarstau, ką reiškia būti laimingu, kur laimės tikrai nerasime ir kokius žmones Jėzus Kristus vadina laimingais.

Drauge su Karlu Rahneriu meldžiamės dėl krikščionių (ir ne tik) vienybės, apmąstydami, kas į ją veda ir kas jai trukdo.

Aiškindamiesi sunkių Jėzaus žodžių, kad piktžodžiavimas prieš Dievo Dvasią nebus atleistas, prasmę, negalime apsieiti be egzorcizmo praktikos aptarimo. Labai svarbių įžvalgų atrandu ne tik evangelijų tekstuose, bet ir Tobito bei Juozapo Flavijaus knygose.

Pranašo Izaijo knyga nemažai kalba apie šabą. Ar ateis toks laikas, kai krikščionys vėl švęs šabą ir atnašaus deginamąsias aukas, kaip skelbia Izaijo pranašystė?

Klausimai – atsakymai. Aiškinamės, kaip suprasti pranašo žodžius, kurie tartum prieštarauja Naujojo Testamento žiniai.

Mato ir Luko evangelijose aprašyta Jėzaus prasidėjimo iš Šv. Dvasios istorija iki mūsų dienų išlieka vienu karščiausių apologetinių klausimų: ar evangelijos yra klastotė, ar iš tikrųjų Dievui nėra nieko neįmanomo. Aptardamas angelo Gabrieliaus ir mergelės Marijos pokalbį, atkreipiu dėmesį į svarbesnes sąvokas ir kaip šią istoriją kritikavo priešiški Evangelijai graikai (Celsas „Tiesos žodyje”) ir judėjai (Toseftoje ir Talmude).

Iš keturių evangelistų vienintelis Matas supažindina mus su Juozapu, Marijos vyru. Kokias Juozapo savybes jis atskleidžia, rašydamas apie Jėzaus gimimą? Pažvelgiu į Justino Kankinio dialogą su žydu Trifonu, kuriame išryškėja skirtingas judėjų ir krikščionių požiūris į Senojo Testamento pranašysčių aiškinimą.

Korėjiečių mąstytojas Byung-Chul Han knygoje Vita Contenplativa: pagyra neveiklumui rašo: „Be abejonių akimirkų mūsų pasivaikščiojimas virsta maršu“. Dvejoja ir didūs žmonės. Abejonės apninka ir šventuosius. Pasigilinsime, kodėl Jonas Krikštytojas, ruošęs kelią Kristui, liudijęs Jėzaus iš Nazareto didybę, juo sudvejojo.

Pasigilinu į Izaijo pranašystę, jos istorinį kontekstą, mesijinę perspektyvą ir ką ji kalba apie mūsų dienas.

Adventas žadina dvasią iš miego, ragina atrasti laiko Dievui ir jam patikėti savo žemiškus rūpesčius. Apmąstau šio liturginio meto prasmę ir kaip jos suvokimas keičia gyvenimo kryptį.

Vieni yra įsitikinę, kad S. Nėris kaip sovietų koloborantė šiandien nėra verta atminimo ir siūlo jos kūrybą ignoruoti. Kiti, priešingai, pabrėžia, kad Salomėja yra viena talentingiausių, gal net pati talentingiausia lietuvių poetė. Laidoje skaitau jos eiles, apmąstau jos tragišką gyvenimo istoriją ir įsiklausydamas mėginu ją suprasti.

Skirtingos Dievo žodžio interpretacijos sudaro prielaidas vystytis skirtingoms tradicijoms. Kai tradicija prieštarauja Šv. Raštui – svarbiausiam savo šaltiniui – ją reikia koreguoti. Taip ir įvyko, kai lapkričio 4 d. Tikėjimo mokymo dikasterija (Romos kurijos institucija, padedanti popiežiui vadovauti katalikų bažnyčiai) paskelbė dokumentą „Mater Populi Fidelis. Doktrininės pastabos apie Marijos titulus ir Marijos bendradarbiavimą išganymo darbe“. Jį aptariu iš evangeliškos perspektyvos, taip pat svarstau apie tradicijos melstis už mirusiuosius ir prašyti jų užtarimo ištakas.

Visose religijos šventykla užima išskirtinę vietą. Tai šventa vieta, kurioje vienaip ar kitaip žmogus gali susiliesti su dievybe ar Dievu. Šventyklos statomos nuo senų laikų: Mesopotamijos ziguratai, Egipto šventyklos, šintoistų šventyklos Japonijoje, induistų ir budistų Kinijoje, didieji graikų panteonai ir kitos. Tačiau kas mums yra šventykla? Lakoniškai apžvelgiu Izraelio šventyklų istoriją ir ką apie tai moko Naujojo Testamento autoriai.

Ar švenčiant Helovyną gali apsėsti velnias? Ar Vėlinės mažiau pagoniška šventė nei Helovynas? Ar „šventųjų bendravimas” reiškia gyvųjų ir mirusiųjų tikinčiųjų bendrystę, atmenamą Visų šventųjų dieną, ar vis dėlto Nikėjos ir Apaštalų išpažinimai turėjo ką kita omenyje? Ar Lutherio tezės ant Pilies bažnyčios vartų buvo protestas prieš pagoniškus šių švenčių motyvus, ar tiesiog taip jau sutapo, kad jas paskelbė spalio 31 d.?

Apie Šv. Dvasios potyrį, apie Bažnyčią bendrystėje iš vienos pusės ir uždarą, kontroliuoti siekiantį religingumą iš kitos. Kaip V. Krėvės personažai Kukis ir Gukis atspindi skirtingus požiūrius į sacrum ir profanum, ar virtuali bendruomenė gali prilygti fizinei – ir kitais jums rūpimais klausimais kalbamės su Regimantu Tamošaičiu, Laura Sintija Černiauskaite ir Pauliumi Čerka.

Apie džiaugsmą, tikrą ir hedonistinį, apie Rembrandto „Sūnų palaidūną“, taip pat apie išmintį ir gyvenimo psalmyną. Kalbasi Regimantas Tamošaitis, Laura Sintija Černiauskaitė, Giedrius Saulytis, moderuoja Paulius Čerka

Mes gyvename rojuje tik to nežinome. Esame Edeno sode ir nesuprantame šito stebuklo. Vis dėlto krikščionybėje, priešingai nei Rytų religijose, savimi tampame ne medituodami miške, o socialinėje erdvėje, kur turime rinktis tarp gėrio ir blogio. Pasirinkę gėrį, gyvename dėl kito, pirmiausia dėl artimo. Literatūros esmė – aukos misterija.

Jeigu esama egzistencinio liūdesio, tai ir egzistencinio džiaugsmo. Ir jis artimesnis mūsų prigimčiai. „Labiausiai man patinka būti. Ir būti yra gẽra. Nuo vaikystės jaučiau, kad Dievas yra. Dar prieš žodžius, prieš kalbą. Prieš pavadinimus. Jutau jį kaip milžinišką, gerą, mus visus gaubiančią paslaptį.“ Džiaugsmas – nuolatinė žmogaus iki nuopuolio būsena. Džiaugsmas – dorybė ir juo dalytis visuomet yra gėris.

Jėzaus palyginimai skirti ne tik pamokyti, bet ir provokuoti. Ne viskas yra taip, kaip atrodo… Tai iliustruojama dviem aptariamais palyginimais: pirmas – apie dešimt mergaičių, naktį išėjusių pasitikti jaunikio, antras – apie rūstų valdovą, įmetusį kalėjiman neatlaidų tarną.

Biblija yra klausimų, ne atsakymų knyga, ji formuoja santykį – tikėjimą. Šventojo Rašto tekstus būtina aiškintis to meto ir kultūros kontekste. Šioje paskaitoje „judaistiniu kampu“ nagrinėjamas Jėzaus palyginimas apie gerąjį samarietį.

Iš keturių Naujojo Testamento evangelijų Evangelija pagal Joną yra bene labiausiai skaitoma ir mėgstama. Užrašyta paprasta kalba, savyje ji slepia neaprėpiamus išminties lobynus. Neskaičiusiems mano įžvalgos atvers stulbinantį Jono minčių pasaulį, o skaičiusiems jos padės atrasti pažįstamą tekstą naujai.

Apie nedorybę, dažnai apsigaubiančią pamaldumo skraiste.

Dauguma pirminių visuomenių nepripažįsta svetimų esant žmonėmis. Jie yra arba monstrai, su kurias privaloma kovoti, arba žemesnės rūšies gyviai, kurių reikia saugotis. Vieninteliai tikrieji žmonės yra tik tie, kurie priklauso jų genčiai. Žmonija baigiasi ties grupės riba. Laidoje apie tai, kaip ši antropologinė įžvalga veikė tikėjimo bendruomenes ir krikščioniškas konfesijas per Bažnyčios istoriją.

Mikelandželo freskoje pavaizduotas Dievas tiesia ranką Adomui. O ką Renesanso genijus norėjo pavaizduoti, tapydamas Dievo apglėbtą moterį kairėje? Atsakymų ieškau Šventajame Rašte.

Kviečiu paragauti! Skaitiniai: https://biciuliams.lt/sventoji-dvasia-musump-ateik/ https://biciuliams.lt/maldos-i-sventaja-dvasia/ https://biciuliams.lt/su-sekminemis-tevo-namuose/ https://biciuliams.lt/malones-dvasia/

Aptariu Dievo Tėvo paveikslą, tapytą hebrajų, graikų ir krikščionių raštais.

Apie nesutarimus bendruomenėje, pasidalijusią visuomenę ir konstruktyvią polemiką. „Tik klaidai reikia valdžios paramos. Tiesa pati už save pastovės“ – sužinosite, kas šių žodžių autorius, ir ką jie gali reikšti šiandien.

Svarstau, kas labiausiai atskleidžia krikščionišką tapatybę.