Terapiniai skaitymai

Neturėdami drąsos kurti, meilės santykius suraikome atskirais fragmentais ir sugrūdame į ankštus iš protėvių paveldėtus stalčiukus. Tuomet klijuojame ant jų etiketės: ,,vyro prievolės“, ,,moters prievolės“, ,,socialinės normos“, ,,tėvų pavyzdžiai (teigiami / neigiami)“, ,,santykių guru patarimai“ ir pan... Darinėjame tuos stalčiukus dienų dienas ieškodami teisingų atsakymų, vietoje to, kad padegtume tą galvoje tvinksintį svetimų patirčių lobyną ir atvertume savo širdis ir protus kūrybai.Meilės santykių kūrimui reikia drąsos.

Norėdamas iš tiesų jaustis pakankamu, turi kelti sau klausimą ne apie tai, ,,Ar aš jau atitinku visas socialines normas?“. O klausti savęs: ,,Ar aš jau pakankamai jaučiuosi laisvas? Gyvas, gebantis mylėti, drąsus augti, drąsus paleisti, rizikuoti, eiti toliau?“. Ar aš jau pakankamai subrendau ir esu pakankamai stiprus neleisti, kad išoriniai atributai taptų man saugiu aptvaru, kuriame aš slėpsiuosi nuo besikeičiančio gyvenimo?

Nuo kentėjimo niekas nėra atleistas, nuo skaudžių gyvenimo įvykių taip pat niekas nėra apsaugotas, bet savo kančią galima ištverti, tyliai ir paprastai, arba galima iš jos pasigaminti sielvarto bei savigailos liūną ir pamažu jame nugrimzti. S. Kierkegardas šį liūną vadina ,,sielvarto ir neištvermės nuodėme“.

Knygos ,,Penkios meilės stichijos" tekstas, kuris nebuvo įtrauktas į knygą. Penkių meilės stichijų teorijoje, nusakančioje dvasinius gamtos dėsnius yra kalbama apie penkias Meilės stichijas: Orą, Vandenį, Žemės, Ugnį ir Šviesą. Šios penkios Meilės energijos dalyvauja gyvybiškai svarbiuose mainuose tarp žmogaus ir gamtos, žmogaus ir žmogaus, žmogaus ir dangaus. Dėka šių Gamtos stichijų vyksta meilės mainai, lemiantys žmogaus gyvenimo Žemėje harmoniją ir pilnatvę. ---- Įsivaizduojat? Išmintingieji Žemės gamtos globėjai, panašu, kad gerai išmanantys žmogiškos prigimties keblumus, kiekvienam gimstančiam čia Žemėje, įteikia po neįkainojamą dovaną – tvarų besąlyginės meilės ryšį su vienu žmogumi.

,,Bet kokiuose žmonių susitikimuose ar pabendravimuose meilės mainai gali vykti, bet gali ir nevykti. Todėl labai svarbu yra išmokti skirti tuščias bendrystės imitacijas nuo tikrų susitikimų ir tikro artumo. Kam to reikia? O gi tam, kad negaištume laiko ir nedalyvautume ten, kur nėra prasmės dalyvauti. Tam, kad neapgaudinėtume nei savęs, nei kitų žmonių. Ir tam, kad mūsų siela negrįžtu iš savo žemiškos kelionės tuščiomis rankomis ir kiauromis kišenėmis...Meilės mainams rastis, kad ir kokie tai būtų santykiai, kad ir kokia forma jie bevyktų, - reikalinga bendrystė. Ta tikroji, ne demonstracinė. Tikroje bendrystėje egzistuoja aiškiai juntamas abiejų žmonių indėlis į vienas kito gyvenimus. Kuriantis indėlis. Auginantis. Ne formalus ir juolab ne griaunantis!"

Nėra žmogaus, kuris nežinotų, kas yra širdis. Taip, tai nenuilstamai plakantis, kraują pumpuojantis organas, įsodintas kairėje (dažniausiai) žmogaus kūno pusėje. Bet nedaugelis žino, kad širdis - tai ne tik fizinis organas, bet dvasinis. Širdis turi ne tik fizinį pavidalą, bet ir jausminį, energetinį, dvasinį. Todėl širdis yra ne tik fizinės gyvybės palaikytoja, bet ir žmogaus dvasingumo, jausmingumo, žmogiškos esmės centras.Širdis – žmogiškos esmės centras, ne – protas. Širdis – princas ir valdovas, protas – tik tarnas.

Kūnai nemeluoja. Žmogus gali apgauti savo protą, gali imituoti jausmus, kurių nėra ir valios pastangomis gali ištransliuoti ,,teisingas“ emocijas. Netgi gali pademonstruoti tinkamą elgesį. Bet paprašius atsipalaiduoti, jis puls į paniką ir jo kūnas išduos tiesą: ,,Aš negaliu atsipalaiduoti, nes esu negyvas, įkalintas baimėse ir nuolatinėje kontrolėje.“ Visaip kaip suvaržytas, apleistas ir įtampomis sukaustytas kūnas nebedalyvauja žmogaus gyvenime, jis velkasi kaip nereikalinga našta, kuria nori nenori reikia rūpintis ir kuris išduoda pačiu akiplėšiškiausiu būdu, kaip tik tuomet, kai skrupulingai kurtas įvaizdis jau jau ima nešti trokštamus vaisius.