Už Vilniaus

„Laiminga, taip, nes Lietuvoje gyvenu – turiu savo šeimą, turiu savo aplinką, džiaugiuosi tuo, ką darau. Bet ta laimė ir yra, kurią aš susikūriau. Jei žiūrėtume į sąlygas, na, nėra gal viskas taip gražu ir laiminga toje Lietuvoje. Tačiau viskas mūsų rankose“, – sako 33-ejų Vaiva Bukauskienė, užaugusi Panevėžyje, studijavusi Kaune ir prieš dešimtmetį atsikrausčiusi į Raseinių rajoną.Vaiva organizuoja kultūros renginius, vadovauja Girkalnio bendruomenei ir dirba gerai vertinamoje profesinėje Raseinių technologijos ir verslo mokykloje. Dirba saugos inžiniere.„Kaip specialistė, turėčiau sakyti, kad neturėtume baimintis, turėtume turėti planą. Bet jei iš žmogiškosios pusės galvočiau, mes tikrai atsiliekame. Mes tik dabar kuriame teorinius planus, bandome gyventojams įteikti praktinius veiksmus, ką jie turėtų daryti, bet tų praktinių mokymų mums trūksta“, – aiškina.Vaiva su vyru susipažino Kaune. Su savo dviem berniukais gyvena vienkiemyje, nors ieškojo buto Raseiniuose ir niekada apie gyvenimą kaime pagalvojusi nebuvo.„Tiesiog banko darbuotoja pasiūlė paties banko parduodamą namą. Kadangi vyras medžiotojas, tai nuvykus apžiūrėti aš jau mačiau meilę jo akyse iš pirmo žvilgsnio. Ir supratau, kad turbūt čia reikės pradėti kurti savo ir savo vaikų gyvenimą“, – pasakoja.Ved. Edvardas Kubilius

„Blogai. Labai blogai“, – pasakoja Kaimų bendruomenės „Girkalnis“ pirmininkė Vaiva Bukauskienė, kaip jaučiasi, kai dėl audros teko atidėti renginį, kuriam kruopščiai ruošėsi visus metus. Tradicinėje jau 22-ojoje Respublikinėje liaudiškos muzikos šventėje „Girkalnio Griežynė“ turėjo dalyvauti 11 kapelų iš įvairių Lietuvos kampelių, vakare buvo suplanuotas dar 3 popmuzikos grupių koncertas.„Kai kapelos ėmė skambinti ir sakyti, kad dėl tokio oro neatvažiuos, supratome, kad šventę reikia perkelti”, – sako pirmininkė.Maitinti šimtus šventės dalyvių buvo pasiruošusi vos už 7 kilometrų esanti Pramedžiavos kaimelio bendruomenė – žmonės jau iš vakaro buvo 9 kibirus bulvių priskutę, į mašinas katilus ir krosnis sukrovę.„Gaila labiausiai bulvių, nes jų neišlaikysi. Vyrai išvažiavo rinkti palapinių, grįš pietų, blynų išsikepėm. Bet va muzikantai užvažiavo“, – pasakoja Rasa Rūkštelienė.O kadangi šventės nėra, bet bulvių – per akis, tai tą patį šeštadienį renginį organizavę žmonės susibūrė Pramedžiavos bendruomenės namuose ir bent jau dalį nuskustų bulvių suvalgė, grojant „Girkalnio Griežynėje“ turėjusiai koncertuoti „Pramedžiavos vyrų“ kapelai.„Mes kitaip negalime. Mes turime kažkaip sueiti, pasibūti“, – aiškina kapelos „Pramedžiavos vyrai“ vadovas Albinas Andriuška.Ved. Edvardas Kubilius

„Bijojau, kad gali numušti ūpą“, – sako 47-erių statybų meistras iš Viekšnių Vilmantas Lukauskas, 2 kartus savo šeimai nupirkęs namus nepasitaręs su žmona.Vilmantas labai norėtų padėti restauruoti Viekšnių bažnyčią, nes pats vaikystėje su broliu daug metų joje patarnaudavo per mišias.„Mama tiek negaudavo atlyginimo, kiek mes gaudavome iš klebono. Daugiausia per dieną man klebonas yra 100 rublių davęs, kai mamos visa alga būdavo 80 rublių“, – prisimena.Kai užaugo, Vilmantas, kaip pats sako, iš pradžių pilstė alų, tada išvyko į užsienį prie statybų padirbėti. Nors jų nemėgo, taip nutiko, kad vien Norvegijoje namus statė ar tvarkė 11 metų. Į Lietuvą grįžo prieš 12 metų ir čia labai sėkmingai toliau stato medinius namus.Tiesa, problema su darbuotojais – jų nelabai yra, o, jei ir randa, jie ne itin noriai dirba.„Dengėme stogą. Aš ant stogo. Man atneša skardos lapą. Sakau, gi stogą braižai, ar tau sunku pakelt? O jis sako – jei nepatinka, galiu išeiti. Ir ką jam gali pasakyt? Atrodo, kad nori tik dieną prastumti ir pinigus gauti“, – piktinasi.Ved. Edvardas Kubilius

Už „Aš pats negaliu patikėti, kad per tiek metų surinkau tokią kolekciją. Tai yra labai brangus hobis. Jei reikėtų šiandien rinktis, tikriausiai nebepradėčiau.“, – sako 47-erių Vytautas Faberas iš Akmenės, aviacijos entuziastas, sukaupęs vieną solidžiausių kolekcijų, pasakojančių Lietuvos aviacijos istoriją.Vytautas svajoja Akmenėje įkurto aviacijos muziejų – eksponatų turi užtektinai, reikia tik patalpų.„Gal, sakau, užaugs nauja karta, kuri susidomės aviacija. Nes dabar labai mažai jaunimo žino, kas yra Antanas Gustaitis“, – svarsto.Vytautas aviacija domisi nuo vaikystės, bet jau taip rimtai kolekcionuoja 16 metų.„Matot, aš užaugau prie Akmenės aerodromo. Leisdavosi man palei stogą tie lėktuvai, sklandytuvai, parašiutiskai. Aviacija man yra viskas“, – pasakoja.Vytauto gyvenimas jau 20 metų driekiasi tarp Lietuvos ir Norvegijos. Jis jau norėtų grįžti į Lietuvą, bet nelabai gali – onkologinę ligą gydosi Norvegijoje, kadangi ten daug metų mokėjo mokesčius.„Viskas, mano gyvenimas jau kaip ir surištas su Norvegija. Ten ir gydytis tenka“, – sako Vytautas.Ved. Edvardas Kubilius

„Manęs klausia – o kas tu toks būsi? Sakau, šitos didelės valstybės mažas viršininkas. Iš tikrųjų – pakelkite tą valstybę, taigi iki Šiaulių turbūt būtų eilė žmonių“, – sako Albertas Jasaitis, Kelmės rajono Šaukėnų miestelio kapines prižiūrintis daugiau kaip 30 metų. Per šį laiką prie Alberto akių palaidota apie 2 tūkst. žmonių, daugelį jų Albertas pats pažinojo.„Mano senelio brolis yra irgi palaidotas, va, per vidurį, o dvi žmonos – iš kraštų. Čia man vienas davatka aiškino, kad čia yra grupinis seksas“, – juokiasi.Albertas kapinėse daro viską, ką reikia, darbo valandų neturi, dažnai pats stebi, kaip duobkasiai kasa kapavietę, nes svarbu užtikrinti tvarką.„Man 3 val. nakties duobkasiai paskambino, kad rytą renkasi kasti duobę. Matot, kapinėse čia – ne balius. Čia konkrečios datos nepasakysi, kad aš mirsiu tada ir tada. Stengiuosi ateiti. O kokia čia problema?” – pats stebisi.Albertas sako, kad daugėja žmonių, kurie sutinka būti kremuojami. Tačiau yra ir tokių, kurie paminklą sau pasistato dar būdami gyvi.„Oi, rupūže, sako, tie vaikai dar pinigus pragers, reikia susitvarkyti… Ir paminklus pasistato“, – pasakoja.Skaudžiausia Albertui, kai tenka laidoti jaunus žmones.„Pvz., jeigu aš sulaukčiau 100 metų, per mano laidotuves estradinis galėtų groti. O kai laidojame jaunus žmones, va, tada tai baisu“, – kalba.Ved. Edvardas Kubilius

„Afganistanas, Vietnamas, Mianmaras – čia yra akmenų rinka. Yra įstatymų niuansų. Ne viską galima parduoti, sprogdinti. Čia yra nemaža kaina“, – pasakoja Darija Vaičiuvienė, menininkė iš Akmenės, kurianti visokius papuošalus iš akmens ir odos. Darija yra viena iš maždaug 20 Akmenės rajone kuriančių tautodailininkų.Dar viena tautodailininkė – Simona Bijanskienė, irgi akmeniškė, užsiimanti karpiniais ir iš rugio šiaudų pinanti nuo paauglystės.„Rugio šiaudas ilgiausias ir tvirčiausiais, bet šiandien rugių gauti yra labai sudėtinga. Nebe taip, kaip senais laikais, – pievose pasiskinti ir turėti. Kai gauname, visi pynėjai džiaugiamės“, – sako Simona.Akmenės tautodailininkams vadovauja Vilija Narutavičienė, pati viską kurianti iš vilnos, pvz., juodai baltus paveikslus.„Labai norėtume, kad jungtųsi jaunimas ir tęstų tradicijas, kurios jau praktiškai nyksta… Dauguma tautodailininkų dabar yra vyresni nei 60 metų. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jaunoji karta buvo pamiršta“, – guodžiasi Vilija.Ved. Edvardas Kubilius

„Klausdavau, Karoli, kodėl jūs iš Simno važiuojate į šitą Stebulių mokyklą? Sako, žinokit, ten labai geri mokytojai – kai mus atveža, tai direktorė pirmiausia paklausia, ar mes valgėme namie pusryčius. Jeigu nevalgėme, direktorė padaro sumuštinių, arbatos, pabūna, mes net pavėluojame į pirmą pamoką… Bet niekada nesėsdavo mokiniai šitoj mokykloj nepapusryčiavę. Tada direktore dirbo Vilija Padimanskienė“, – štai tokį nuoširdų rūpestį vaikais, kai Stebuliuose dar veikė mokykla, prisimena šio kaimo žmonės.Lazdijų rajono Stebulių kaimas ką tik atšventė 100 metų gimtadienį. Žmonės šioje šventėje paminėjo ir Lietuvos radijo šimtmetį.Kaip atrodo ši Stebuliams istorinė šimtmečio šventė? Kaip kaimas gyveno seniau ir dabar? Ir visgi kodėl Stebulių žmonės tokie geri kitiems?Ved. Edvardas Kubilius

„Nuomonių visokių prisiklausėm. Sąnariai išeis, kepenys išeis, numirsim. O šiemet nė vienas iš mūsų nesirgo“, – pasakoja Šaukėnų gyventojai, jau metus kasryt – ir žiemą, ir vasarą – besimaudantys miestelio tvenkinyje.Pasak vadinamuosius ruonius buriančios kūno kultūros mokytojos Kristinos Gotautienės, norinčiųjų maudytis būrelis vis plečiasi, šiuo metu kasryt maudosi apie 10 šaukėniškių. Ir jų tik daugėja.Ved. Edvardas Kubilius

„Kaimietis. Save aš laikau kaimiečiu. Lietuviai mes visi esame kaimiečiai. Kas tas mūsų Vilnius? Suvažiavę kaimiečiai. Bet didžiuotis tuo reikia“, – sako 42-ejų Aurimas Gelžinis, gimęs ir užaugęs Šiauliuose, bet jau 16 metų gyvenantis mažyčiame Raseinių rajono Kilupių kaime su dar maždaug 50 žmonių.Aurimas – seniūnaitis, prieš 7-erius metus praktiškai mirusiame kaime su bendraminčiais įkūręs bendruomenę.„Pavyko puikią pirmininkę gauti. Ne iš mūsų kaimo, beje. Sutvarkėme buvusios mokyklos pastatą. Šiandien tikrai gražu pažiūrėti į mūsų bendruomenę“, – džiaugiasi.Aurimas – ir verslininkas, jau daugiau kaip dešimtmetį turintis įmonę, kuri superka naudotus automobilius, juos išardo ir jų detales parduoda visame pasaulyje.„Ypač po II pensijų pakopos atsiėmimo mes per 13 metų pirmąkart nebepajėgiame susitvarkyti. Žmonės išprotėjo – išmetė viską, kas gera, važiuoja, nevažiuoja“, – stebisi Aurimas.Ved. Edvardas Kubilius

„Aš norėjau viename kaime uždaryti parduotuvę. Paskambino man viena močiutė ir sako – vaikeli, ką tu darai? Kurgi aš savo skarelę pravėdinsiu? Dabar žmonės į parduotuvę ateina susitikti su kaimynu. Plius, tos pačios pardavėjos – jos gi iš to paties kaimo ir jas visi pažįsta. Ir žino, kad jeigu Jolita pažadėjo atvežti kokią prekę, tai Jolita atveš. Yra juk ir mažos parduotuvėlės, kurios įmonei nepelningos, bet mes laikome jas būtent dėl tų kaimo gyventojų“, – sako 71-erių Angelė Andrikonienė, prekybininkė, daugiau kaip 20 metų vadovaujanti Ukmergės rajono vartotojų kooperatyvui, kuris Ukmergės rajone valdo 34 parduotuves, „Ukmergės duoną“ ir restoraną „Vilkmergė“.Ved. Edvardas Kubilius

„Visiems sakau – jeigu jaučiatės vieniši, eikit dirbt. Darbas viską išgydo“, – sako 62-ejų Vilija Kaškelytė-Narvydienė, nedidukė verslininkė, rašytoja, savo Ūdekų kaime Pakruojo rajone viena gyvenanti jau 7-erius metus.„Po vyro netekties, kadangi slaugiau, norėjau, kad jis išeitų ant mano rankų, atsirado labai daug laiko. Galvojau, ką veiksiu. Na, ir gyvenu čia, tvarkausi“, – pasakoja.O tvarkosi taip, kad gražu žiūrėti ir net sunku patikėti! Namai – stilingi, už ūkinio pastato – du šiltnamiai, sodyboje – ąžuolinė skulptūra tėvams pagerbti, kieme – vien akmenys, tarp kurių – gausybė augalų iš įvairių pasaulio kampelių.„Net iš Moldovos. Vaikščiodama pamačiau labai gražius augalus. Nusilaužtų šakelių, sudėjusi į mineralinį vandenį, parsivežiau ir užsiauginau“, – prisimena.Vilija gimė, užaugo ir tebegyvena Ūdekų kaime. Kaip ir jos tėvai, jos sesuo ir sūnus.„Neatsibosta šiame kaime. Man niekas neatsibosta. O čia, kaime, kai eini, kiekvienas žmogus tau kaip savo. Kam kokios bėdos, žinau, kad kreipsis į mane“, – džiaugiasi Vilija.Ved. Edvardas Kubilius

„Dabar jaunimui gyventi ir būti žvaigždėmis yra labai gera“, – sako Irena Ulvydaitė-Snabaitienė, 75-erių dainininkė, kurią myli daugybė Lietuvos žmonių.Sovietmečiu Irena buvo pagrindinė itin populiarios muzikos grupės „Vaivorykštė“ atlikėja. Irena nėra mokiusis jokioje muzikos mokykloje, daug metų dainuoja su grupe „Vaivoras“.„Sakyčiau, tai – Dievo dovana. Mano visas gyvenimas gavosi tik iš muzikos“, – prisipažįsta.Kai Irenai buvo 12 metų, per porą mėnesių mirė abu jos tėvai.„Džiaugtis aš sugebu, bet sugebu ir liūdėti. Kartais man viso pasaulio gaila“, – sako Irena.Ved. Edvardas Kubilius

„Aplankė ir meras, ir kunigas, ir visi giminės. Esu labai laiminga ir pagerbta“, – džiaugiasi rokiškietė Janina Sakalauskienė, švenčianti 105-erių metų jubiliejų.Tremtį ir lagerį išgyvenusi Janina džiaugiasi gera pensija, kad ja kruopščiai rūpinasi abi dukros Dalia ir Irena, bet priekaištų dabartinei valdžiai negaili.„Lietuvoj dabar kaip palaida bala. Valdžia ne tokia, derasi kaip turguje. Norėčiau, kad žmonės būtų nepikti, nesusiraukę, nepavydėtų“, – sako Janina.Ved. Edvardas Kubilius

„Jokio dugno mes čia nematome. Žmonės labai geri, vienas kitam padeda“, – sako Nemakščių seniūnas Remigijus Laugalis, miesteliui ir jo apylinkėms vadovaujantis jau 26-erius metus.Nemakščiai, kuriuose gyvena apie 600 žmonių, ką tik atšventė 640-ąjį gimtadienį.„Baisūs buvo Nemakščiai. Galvojau, kad po metų dingsiu“, – prisimena Nemakščių gyventoja, mokytoja Živilė Lembutienė, dar sovietmečiu pagal paskyrimą atvykusi dirbti į Nemakščius ir čia pasilikusi iki pat šiandien.Dabar Nemakščiai, Raseinių rajono miestelis prie pat automagistralės, dieviško grožio. Švarus, tvarkingas, su visų dėmesį kaustančia gražuole bažnyčia ir milžinišku entuziasto Leono Tamulevičiaus jau 20 metų puoselėjamu Aštuonračio muziejumi.„Žmonės nuoširdūs. Jei bėda kam atsitiko, tuoj pat padeda. Čia mes kaip Vokietijoje Bavarija – atskiras kaimelis toks, viskas lietuviška dar“, – džiaugiasi Leonas Tamulevičius.Ved. Edvardas Kubilius

„Kaip tik reikia parodyti tą neišpūstą žmonių gyvenimą, tą žmonių paprastumą ir eiti į tuos paprastus žmones. Jie ne mažiau pasiekę už tuos, kuriuos mes ir išliaupsinam dėl kokio įvykio ar vieno darbelio“, – sako rašytoja Vilija Kaškelytė-Narvydienė, ką tik parašiusi dar vieną – jau 6-ąją – knygą apie dar vieną šeimą.Ta šeima – tai Genovaitė ir Romaldas Jaškuliai, Linkuvos gyventojai, užauginę du šaunius vaikus – Laurą ir Aurelijų.„Net neįsivaizduoju, kad mes, tėvai, dirbami, paaukodami visas savo atostogas, dirbami daug darbelių, būtume neišugdę gerų vaikų… Tai čia būtų minusas didžiausias mums patiems“, – sako Genovaitė.Jaškuliai – ir verslininkai, daugiau kaip 30 metų turintys prekybos verslą – šiandien kavinukę Linkuvoje ir penkias parduotuves skirtingose Pakruojo rajono gyvenvietėse.„Labai norėčiau, kad mažėtų apimtys, nes jau pavargom. Jau ir metai nebe tie. Reikėtų truputį ir pailsėti“, – prisipažįsta Romaldas.Ved. Edvardas Kubilius

Megzti mėgstantys žmonės buriasi į klubus, rengia vėlyvuosius pusryčius, gilinasi į mezgimo subtilybes. Mezgėjų klubo Kaune istorija.Ved. Edvardas Kubilius

„Žinot, kartais net juokauju, kad aš miške normalesnė užaugau negu jūs tarp žmonių“, – sako pakruojietė Erika Tribulaitė-Junevičienė, aplinkosaugos pareigūnė, kurios darbas – saugoti laukinius gyvūnus ir bausti tuos, kurie juos skriaudžia.Gamta Erikai – labai rūpi, todėl kartais gaudyti pažeidėjų skuba ir nedarbo metu.„Ko gero, daug aplinkosaugininkų yra fanatai. Įdėjau pyragą kepti ir gavau pranešimą, kad gaudomos žuvys draudžiamu laiku. Ir galvoju – man čia pyragą kepti ar važiuoti gaudyti? Ne, nu reikia važiuoti gaudyti, juk žmonės pranešė, negali būti kitaip“, – pasakoja.40-metė Erika su vyru augina du paauglius – Jogailą ir Hubertą. Erika sako, kad ir vaikai atsakingai žiūri į gamtą. Kartą ir šeimos nariams yra tekę padėti gaudyti brakonierių.„Buvo pastatyti tinklai. Su vedėju nužiūrėjome, kur tie tinklai. Jogaila buvo 4 metukų. Reikalinga pagalba, nes pažeidėjas gali pabėgti. Teko vyro paprašyti, kad priedanga pabūtų, vaiko nėra kur palikti. Ir mes bėgame su Jogaila… Jis sako – mama, kur tu taip greit bėgi? Sakau, žinai, visąlaik klausdavai, ar brakonieriai greitai bėga? O dabar, sakau, bėkim“, – pasakoja Aplinkos apsaugos departamento Šiaulių gyvosios gamtos apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Erika Tribulaitė-Junevičienė.Ved. Edvardas Kubilius.