Blind spot

Ekonomistų darbas šiandien vis labiau primena meteorologų darbą. Apie tai kalbame su ekonomistu Arūnu Burinsku. Ar dar įmanoma prognozuoti ekonomiką, kai vienu metu turime geopolitinius konfliktus ir eksponentinę dirbtinio intelekto plėtrą? Šiandieninė situacija turi istorinių paralelių. XIX a. pradžioje technologinė pažanga smarkiai didino produktyvumą, tačiau darbo užmokestis nespėjo iš paskos. Dabar matome panašius signalus – produktyvumas auga, kai kuriais vertinimais dviženkliu tempu, tačiau atlyginimai ir darbo vietų stabilumas to neatspindi. Tai kelia klausimą ne tik apie augimą, bet ir apie jo pasiskirstymą.Dirbtinis intelektas šį procesą gali dar labiau pagreitinti. Viena vertus, jis suteikia galimybę mažiau patyrusiems pasivyti lyderius. Kita vertus, jis stiprina jau dominuojančias įmones. Rinka gali judėti link didesnės koncentracijos – ne tik konkrečiose industrijose, bet ir tarp sektorių, kai technologinį pranašumą turinčios įmonės pradeda plėstis į naujas sritis.Kaip šioje srityje sekasi Europai ir Lietuvai ir, ką reikėtų daryti, kad išnaudotume visas galimybes. Gero klausymosi. This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com

Naujausias „Blind Spot“ pokalbis su kolega, komunikacijos agentūros „Bosanova“ vadovu Vytautu Matulevičiumi apie jo pirmąją knygą „Baimės frontas“. Puiki knyga ir tikrai rekomenduoju. Ir tikiuosi, kad ji kada nors pasirodys ir kitomis kalbomis, nes tema aktuali ne tik Lietuvoje. O su Vytautu pakalbėjome plačiau apie Rusijos tikslus ir informacinės kovos tikslus. Pasak pašnekovo, Rusijos informacinio karo tikslas nėra vien dezinformacija ar propaganda. Tikrasis tikslas – sukurti baimės atmosferą. Rusija siekia parodyti save stipresnę, nei yra iš tikrųjų. Tai klasikinis strateginis principas, primenantis ir senąsias karo teorijas: kai esi silpnas – demonstruok stiprybę.Vytautas pabrėžia, kad svarbu išlaikyti balansą tarp dviejų kraštutinumų – nepervertinti ir nenuvertinti grėsmės.Lietuvai Rusija yra egzistencinė grėsmė. Tačiau globaliu mastu situacija atrodo kitaip.„Mes Lietuvoje nesame vieni prieš Rusiją kaip Dovydas prieš Galijotą. Mes esame NATO.“Vieninga NATO ir Europos Sąjunga ekonominiu, politiniu ir kariniu požiūriu yra daug stipresnės nei Rusija. Tačiau informacinis karas veikia būtent todėl, kad siekia pakeisti mūsų suvokimą apie realybę.Jeigu visuomenės pradeda abejoti savo saugumu, politinis spaudimas kompromisams atsiranda savaime.Pokalbio pabaigoje Vytautas prisimena vieną mintį, kurią išgirdo iš buvusio Suomijos kariuomenės vado Timo Kivinenu.„Svarbiausia gynybos linija yra mūsų galvose.“Gero klausymosi ir paskaitykite knygą. Beje, knygos.lt jos parduodamos su Vytauto pasirašytais autografais. This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com

Kalbėdamas su Justina Klyviene supratau vieną paprastą dalyką: mes per daug kalbame apie technologijas ir per mažai – apie mokymąsi. Dirbtinis intelektas, humanoidai, robotizuotos sistemos – visa tai įdomu. Bet ar mes patys esame pasirengę keistis greičiau nei to reikėdavo anksčiau?Justina taikliai apibūdino inovaciją žmogaus lygmenyje – tai gebėjimas dirbti chaose, kai nežinai atsakymų, bet vis tiek judi pirmyn. Tai gebėjimas susikurti komfortą su neapibrėžtumu.Mes ilgai gyvenome pasaulyje, kuriame galėjome prisitaikyti lėtai. Karjera buvo tiesinė. Kompetencijos – stabilios. Technologijos keitėsi per dešimtmečius. Dabar jos keičiasi savaitėmis. Ir čia atsiranda paprastas, bet nepatogus klausimas: ar mes esame atviri mokytis taip pat greitai?Dar viena svarbi mintis – inovacija yra įgūdis. Kaip pardavimai. Kaip komunikacija. Kaip finansų valdymas. Jeigu jos netreniruoji, jos neturi. Ir čia atsakomybė labai aiški. Ir už tą įgūdį visi esame asmeniškai atsakingi. Ne vadovas, ne valstybė. Jeigu organizacijoje apie pokyčius nekalbama, jeigu niekas nekelia klausimo, kaip atrodys mūsų darbas po penkerių metų, gal verta paklausti savęs – ar aš čia augsiu?Justina sako, kad technologijos jos nepakeitė – jos ją įgalino. Ji padaro daugiau per trumpesnį laiką. Bet tik todėl, kad pati ėmėsi mokytis. Labai gera jos mintis, kad turime iš vartotojų tapti kūrėjais. Smagaus klausymosi. This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com

Su Mantu prasiėjom per nemažą skaičių interesų atstovavimo aspektų, apie skirtingą požiūrį į lobizmą Lietuvoje ir Briuselyje. Kas yra ir kas nėra lobizmas? Kodėl Lietuvoje vis dar atsiranda politikų, kurie giriasi su niekuo nesusitikinėją. Pakalbėjom apie tai kodėl amerikiečių įstatymų leidėjai ir valdininkai susitinka su visų legalių industrijų atstovais, o Lietuvoje kažkas nusprendžia, kas daugiau ar mažiau legalus. Ar žinojimas, kas suformulavo Lietuvos poziciją ir kokia ji buvo, sprendžiant klausimus ES lygyje yra viešasis interesas? Kodėl interesų grupe laikomas tik verslas, o kitų visuomenės grupių interesai jau viešasis interesas. Apie politinių diskusijų kultūros trūkumą ir kodėl dar pasitaiko atvejų, kai įstatymas “iškepamas” per savaitę ir net ne skubos tvarka. Gero klausymosi. This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com

Kodėl tarp mokyklų skirtumai skaičiuojami ne procentais, o kartais? Ir kodėl priimami ne strateginiai sprendimai, o vis dažniau jie tampa gaisrų gesinimu?Pirmajame šių metų „Blind Spot“ pokalbyje kalbamės su Gintaru Sarafinu – ilgamečiu švietimo duomenų analitiku, žurnalo “Reitingai” redaktoriumi ir žmogumi, kuris kasdien mato realų Lietuvos mokyklų vaizdą, važinėdamas po visą šalį, kalbėdamasis su mokytojais, tėvais ir pačiais mokiniais.Kalbėjome apie tai, kodėl 40 % dvyliktokų nežino, ką daryti toliau, kodėl Vilniuje švietimo įstaigų kokybės „žirklės“ didžiausios visoje Lietuvoje, ir kaip septynios vienu metu vykdomos reformos paralyžiuoja sistemą. This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com

Šiame Blind Spot epizode kalbuosi su advokate Giedre Rimkūnaite - Manke apie vis dažniau iškylančią situaciją: ką daryti, kai dirbtinis intelektas ima formuoti pasakojimus apie žmones ir organizacijas, nors informacijos tikslumas ne visada yra garantuotas.Su Giedre analizuojame kelis itin aktualius klausimus.Pirmiausia — reputacija. Kaip reaguoti, jei DI pateikia netikslius ar seniai pasenusius duomenis? Kokios teisinės priemonės šiandien iš tikrųjų gali padėti apsaugoti savo vardą, o kur prasideda pilkoji zona, kai kalbame apie algoritmų veikimą?Antroji pokalbio dalis skirta duomenų apsaugai. Aptariame, kaip praktiškai taikoma ES teisė būti pamirštam. Ką realiai reiškia „išmokyti modelį pamiršti“ ir ar žmogus gali įrodyti, kad DI platforma apie jį skleidžia netikslią informaciją?Trečiasis blokas — intelektinė nuosavybė. Diskutuojame, kokias teises turi turinio kūrėjai ir organizacijos, kai jų medžiaga panaudojama DI sistemų mokymui be aiškaus leidimo. Kalbame apie tai, kaip keisis skaidrumo standartai ir kokių ginčų dar tikrai sulauksime.Tai labai praktiškas pokalbis. Jis skirtas visiems, kurie nori suprasti, kaip šiandien iš tikrųjų valdyti savo reputaciją, duomenis ir intelektinę nuosavybę DI kontekste ir ką verta pradėti daryti jau dabar. This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com

Viešojo kalbėjimo ekspertė ir „Wow World of Words“ įkūrėja Neringa Bliūdžiūtė dalijasi savo patirtimi – nuo darbo Prezidentūros ir NATO komunikacijoje iki viešojo kalbėjimo mokymų. Ji pabrėžia, kad kalbėti viešai nėra įgimta dovana, o išmokstamas įgūdis, kurį gali lavinti kiekvienas.Anot jos, Lietuvoje viešasis kalbėjimas vis dar romantizuojamas, o retorika – nepakankamai dėstoma net universitetuose. Didžiausias klausytojų iššūkis – baimė ir nepasiruošimas, o „ekspromtas“ dažnai tėra neprofesionalumo forma.N.Bliūdžiūtė ragina grįžti prie paprastumo, struktūros ir tikslo aiškumo, nes tai ne tik padeda kalbant scenoje, bet ir gerina organizacijų vidinę komunikaciją bei lyderystę. This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com

Vyriausybė planuoja daugiau nei 3 mlrd. eurų didesnes įplaukas, bet ekonomistės vertinimu, tam nėra realaus pagrindo. „Gyventojų pajamų mokestį turime surinkti 17 procentų daugiau – netikiu, kad atlyginimai tiek didės. Pelno mokestis 19 procentų daugiau – irgi neįtikėtina. Labiausiai mane gąsdina PVM: planuojama surinkti 10 procentų daugiau.“Toks augimas reikštų arba infliaciją, arba staigų šešėlio sumažėjimą, tačiau nė vienam iš šių scenarijų nėra faktinių indikatorių. „Biudžeto rengėjai tiesiog darė prielaidą, kad žmonių elgesys dėl mokesčių pokyčių nesikeis.” Kalbant apie II pensijų pakopą, Simonaitytė-Vasiliauskienė mini, kad apie pusę žmonių gali iš jos pasitraukti. „Ar tai atitinka 10 procentų vartojimo pakilimą? Ne. Nes niekas neuždavinėja kito klausimo – ką žmonės su tais pinigais darys.“Ji prognozuoja, kad dalis pinigų „nuvažiuos į nekilnojamą turtą“. „Tie, kas svajoja apie butuką už šimtą tūkstančių, pamatys, kad vasarį ar kovą tas butukas kainuos šimtą dvidešimt ar šimtą trisdešimt tūkstančių. Tai smarkiai didins kainas.“Ji pati sprendimą jau priėmė: „Aš išeisiu. Tiesiog išėjimas iš ten, kur per daug politikų valios. Man svarbi sprendimo laisvė.“Argumentas – paprastas: „Kodėl turiu dalyvauti sistemoj, kur dalyvauja mažuma, ir kur nei efektyvumo, nei naudos didelės nebus?“Tuo pačiu ji įspėja: „Jeigu sprendimas yra išėjus nusipirkti televizorių – tai blogiausia alternatyva. Televizorius suges, automobilis nusivažinės, o pinigų neliks.“Kalbėdama apie ilgalaikes pasekmes, ekonomistė pateikia paprastą proporciją:„Dabar vieną pensininką išlaiko 4,5 dirbančiojo. Kai mano karta išeis į pensiją, išlaikys trys. Tai reiškia, kad valstybinė pensija bus mažesnė. Arba būsi pakankamai protingas, kad pasirūpintum, arba pirksi televizorius ir keliones į Turkiją.“Mokesčiai ir elgesio logikaJos vertinimu, mokesčių reforma atlikta per daug „Excel’iškai“. „Vyriausybė darė prielaidą, kad žmonės nekeis ekonominės elgsenos. Bet keis. Nes mes pridarėm krūvą kvailų sprendimų – pavyzdžiui, verslo liudijimų ribą pakėlėm iki 50 tūkstančių, o PVM riba liko 45. Tai ką tai reiškia? Pradėsim mokėti PVM. Tai nėra jokie palengvinimai.“Pasak jos, individualią veiklą vykdantys žmonės pereis į mažąsias bendrijas, kad galėtų mokėti tik 15 % dividendų mokestį. „Tai reiškia, kad jie nebekaups pensijai – nei II pakopoje, nei „sodrinėje“. Ir po 20 metų turėsim daugybę žmonių be pajamų.“ES tabako akcizas ir biurokratijos paradoksaiEuropos Komisijos siūlymas dalį tabako akcizo pervesti tiesiogiai į ES biudžetą, pasak jos, gimė iš EK pavargimo derėtis su didžiosiomis šalimis. „Jie pavargo įtikinėti Vokietiją, Prancūziją ir Vengriją, kodėl reikia didinti įnašus. Todėl siūlo: visos šalys solidariai atsisako dalies savo akcizų pinigų, o tie pinigai keliauja į ES biudžetą.“Tačiau, jos manymu, „direktyva neturi jokių prošvaisčių, nes tai reikštų, kad valstybės narės atiduoda dalelę savo autonomijos – mokesčių suverenumo.“Didinant akcizus, pasienio valstybėms tai visada pavojinga: „Dabar šešėlis – apie 20–30 procentų, prieš dešimtmetį buvo apie 50. Tai, kad sumažėjo, lėmė skeneriai ir geležinkelio kontrolė pasienyje. Bet jeigu akcizai vėl kils, kontrabanda grįš – geležinkeliai užsidarė, prasidėjo oro balionai.“Kalbant apie ES iniciatyvą uždrausti cigaretes su filtrais, ji neslepia ironijos: „Čia tipinis atvejis, kai du EK direktoratai tarpusavyje nepasikalbėjo. Vieni mažina patrauklumą, kiti planuoja iš to surinkti daugiau akcizo. Tai nelogiška – mažini tai, iš ko nori gauti pinigų.“ This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com

Ką dirbtinis intelektas iš tiesų keičia versle ir visuomenėje, o kur jis lieka tik madingas žodis? Apie tai kalbamės su Domu Janicku – verslo kūrėju ir investuotoju technologijų srityje.Diskutuojame:* nuo pirmųjų DI pritaikymų versle iki šiandienos „buzzword“ fenomeno;* kaip skiriasi smulkių įmonių ir didžiųjų korporacijų galimybės pritaikyti DI;* kiek valdybose yra žmonių, kurie iš tiesų supranta technologiją;* kur slypi rizikos – nuo duomenų nutekėjimo iki reguliavimo, galinčio stabdyti inovacijas;* kaip keičiasi vartotojų elgsena („paklausiau DI“ vietoje „pagūglinau“);* ir ar dirbtinis intelektas gali tapti rinkimų įrankiu bei grėsmės šaltiniu demokratijai.Domą klausiu ir paprasto, bet esminio dalyko – ar jis dirbtinio intelekto atžvilgiu yra optimistas, ar pesimistas.Klausykite pokalbio ir patys įvertinkite, kur ši technologija gali padėti, o kur vistiek bus reikalingas kritinis žmogaus mąstymas. This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com

Žiniasklaidos tyrimo kompanijos “Mediaskopas” ir komunikacijos agentūra “Salve agency” tyrė kaip neigiamas informacijos kiekis žiniasklaidoje veikia politikų reitingus. Buvo pasitelkti „Mediaskopas“ ir nuomonės tyrimų bendrovės „Vilmorus“ duomenys, kad būtų galima įvertinti, kaip niegiama informacija apie politikus žiniasklaidoje skandalų metu koreliuoja su jų palankumo ir nepalankumo reitingų pokyčiais. Apie šį tyrimą kalbėjomės su bendrovės “Mediaskopas” duomenų stratege Vilūne Kairiene.Tyrimas parodė, kad daugumos politikų atvejais intensyvus matomumas krizės metu yra susijęs su palankumo mažėjimu ir nepalankumo didėjimu, tačiau vieni politikai nukenčia daugiau, kiti minimaliai. Yra keletas faktorių, kuriuos aptarėme su Vilūne. Mėgstantiems pasidaryti savo išvadas, pridedu nuorodą į duomenis. Visus duomenis rasite čia. Smagaus klausymosi. This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com

Pasak Lino Armalio, Lietuvos ekonominė temperatūra šiandien – gera. Nors bendras fonas šiek tiek nerimastingas, tačiau vidinis vartojimas, kuris tiesiogiai veikia smulkųjį verslą, laikosi stipriai. Prie to prisidėjo ir imigracija: „100 tūkst. naujų gyventojų – tai beveik 3 % prie Lietuvos gyventojų, ir tai – jauni, dirbantys žmonės, kurie vartoja, leidžia pinigus, judina ekonomiką.“Euriboras: tylus, bet galingas ekonomikos reguliatoriusDidelę įtaką verslui pastaruoju metu darė ir euriboro pokyčiai. Jo kilimas 2023–2024 metų pradžioje smarkiai padidino būsto paskolų įmokas, o tai mažino kitų sektorių vartojimą: „Kai žmogui padidėja įmoka, jis mažiau išleidžia kitiems dalykams – pramogoms, pirkiniams ar net būsto remontui.“ Dabar, kai euriboras krenta, pinigų gyventojų rankose vėl daugėja – o tai gera žinia smulkiajam verslui.Smulkusis verslas: ne paraštėse, o centreSkaičiai kalba patys už save: 82 % Lietuvos įmonių – mikroįmonės, turinčios iki 10 darbuotojų. Jei pridėtume individualią veiklą vykdančius asmenis, šis skaičius peržengtų net 90 %. Tačiau, kaip sako Armalys, „nors jos mažos, jų daug – ir jos sudaro stuburą mūsų ekonomikai.“Problema – kad valdžios institucijos ar kredituotojai dažnai vis dar kalba apie smulkų ir vidutinį verslą kaip vieną masę, nors poreikiai – visiškai skirtingi. „Vienas dalykas – šeimos restoranėlis Trakuose, visai kas kita – įmonė su 50 darbuotojų ir milijonine apyvarta.“Kas ateina skolintis?„Noviti Finance“ klientas – tai dažniausiai 5–6 žmonių komanda, dirbanti statybose, logistikoje, paslaugų sektoriuje ar e. prekyboje. „E. komercija – vienas populiariausių naujų verslų modelių. Lietuvoje kasmet įregistruojama apie 10 tūkst. naujų verslų, pusė jų – prekybos sektoriuje.“Žemės ūkio ir HORECA sektorių įmonių „Noviti“ finansuoja mažai – dėl jų specifikos ir turimų valstybinių programų.Kodėl Lietuva geresnė už Latviją ar Lenkiją?Palyginus su kaimynais, Lietuva smulkiajam verslui palankesnė. Tam įtakos turi:* platus elektroninių parašų naudojimas,* geras duomenų prieinamumas,* skaidresnė kainodara.Lenkijoje kreditavimo kaina dažnai yra dvigubai didesnė nei Lietuvoje, o kredito istorijos „balinimas“ – sisteminė problema. „Geri klientai moka už blogus – nebent kredituotojas turi duomenų ir gebėjimų atsirinkti“, – pabrėžia Armalys.Kodėl per COVID Lietuva laimėjo?COVID pandemijos metu Invega (dabar Ilte) leido sukurti veikiančią nebankinio finansavimo ekosistemą. Ji veikia iki šiol: nuo platformų iki unijų, nuo alternatyvių iki tradicinių kredituotojų.„Lietuvoje kredituotojai bendradarbiauja su valstybe. Lenkijoje – kai kur kredituotojai yra visiškai priklausomi nuo valstybės programų. Tai du skirtingi pasauliai.“Smulkaus verslo balsas – tylus, bet svarbusNors dažnai kalbama apie inovacijas, tarptautines investicijas ar „vienaragį iš Taivano“, Linas Armalys primena, kad Lietuvai būtina nepamiršti smulkiųjų verslų: „Tai ne paraštė. Tai – branduolys. Jei jiems bus gerai – visai ekonomikai bus gerai.“Asmeninis posūkis: nuo konservatorijos prie kreditavimoLinas pradėjo nuo muzikos: mokėsi konservatorijoje, specialybėje „pramogų ir laisvalaikio organizavimo vadyba“. Vėliau – informacijos vadyba VU, darbas mobiliojo ryšio sektoriuje, o tuomet – Swedbank.„Savo įmonę įkūriau ne iš karto – idėjų buvo, bet nė viena neprigijo. Tik po pusantrų metų gimė dabartinis verslo modelis.“Pataria pradedantiems verslininkams:„Jeigu galvojat apie savo verslą – pradėkite. Bet nesitikėkit, kad bus lengva.“Svarbiausi akcentai:* Laiko turėsite mažiau, nervų – daugiau.* Nesitikėkite greitų pinigų.* Nekurkite verslo nuo puikaus ofiso ar įmonės automobilio.* Kalbėkitės su kitais verslininkais – jų patirtis neįkainojama.* Ir turėkite savo „psichologą“ – bus sunkių dienų. This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com

Simona yra M.Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo valdybos narė ir šio fondo alumnė. Fondas daugiau nei dvidešimt metų remia gabius vaikus meno srityje. Fondas inicijavo Nacionalinės moksleivių akademijos sukūrimą, kuris užsiima gabių vaikų rėmimu mokslo srityje. Gabūs vaikai dažnai atrodo, kad jie viską gali patys, bet iš tiesų jiems pagalbos reikia dar daugiau nei kitiems. Nes jie dažnai būna vieniši, jautrūs, ne visada suprasti.Daug kas vis dar galvoja, kad gabiam vaikui nieko daugiau nereikia. „Tyrimai rodo priešingai — ypatingai gabiems reikia daugiau pagalbos. Jie dažnai turi išskirtinius poreikius, o dauguma jų lieka izoliuoti. Neretai trūksta ir finansinės paramos — nes instrumentai kainuoja milžiniškas sumas. Bet labai svarbi yra ir emocinė parama bei mentorystė. Susitikimai su mokytojais, meistriškumo kursai, scenos galimybės — be jų neįmanoma augti.“Simona pasakoja, kaip vaikystėje didžiausias lūžis įvyko ne per konkursą, o kai pirmą kartą stovykloje susitiko su kitais gabiais vaikais — ne tik muzikantais, bet ir „moksliukais“: matematikais, fizikais. „Mokykla ir menininkų aplinka buvo labai gera, bet tie susitikimai atvėrė pasaulį. Pamatai, kiek yra žmonių, kurie mato pasaulį panašiai, kiek galima dalintis.“O kaip atpažinti talentą? Simona sako, kad ne viskas yra konkursai ir diplomai. „Svarbiausias dalykas — nuoseklumas, užsispyrimas, smalsumas. Matai, ar vaiko akys blizga net tada, kai jam nesiseka. Ar jis dirba, nors nepavyksta. Kartais talentas regionuose net didesnis, bet galimybių mažiau. Labai svarbu, kad atsirastų žmogus, kuris parodytų, kad galima eiti toliau.“Fondas vis dar stengiasi duoti ne tik pinigus, bet ir bendruomenę, mokymus, sceną. „Scena labai svarbi, ypač menininkui. Viena yra groti sau, kita — stovėti prieš žmones, jausti, kad tu kažką duodi, o mainais gauni pasitikėjimą.“Simona pati dabar Rokiškiui grąžina tai, ką gavo — su seserimi jau 17 metų organizuoja šio miesto klasikinės muzikos festivalį. „Mama vis dar gyvena ten, močiutė visą gyvenimą giedojo bažnyčioj, senelis grojo. Natūralu, kad norisi parvežti atgal. Tai nėra tik dovana — tai ratas, kuris užsisuka. Tu kažką atiduodi ir įkvepi kitą kartą.“Į klausimą, o kodėl verslas turėtų remti tuos 2 % gabių vaikų ? Pasak Simonos, jie visada grąžina dešimteriopai. Ne visada kaip pasauliniai solistai — bet kaip žmonės, kurie kurs kultūrą, švietimą dirbs kitose srityse. „Jie nebus tiesiog eilinis skaičius statistikoje. Jie bus tie, kurie užaugins kitą talentų kartą.“Pakalbėjom ir apie šių dienų sprendimus — kai prie matematikos pažymio pridėjo visiems po 10 balų, bet ne tiems, kurie dirbo iki šimtuko. „Tai skaudu. Gabiausi ir vėl paliekami vieni. Kaip visada — jie patys ras kelią, bet ar mes dėl to kažką laimim?“Gero klausymosi. This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com

„Cybernews“ vyriausioji redaktorė Jurgita Lapienytė sako, kad klausimas ne „ar nulauš“, o „kada nulauš”. „Cybernews“ jau penkerius metus rašo apie tai visai pasaulio auditorijai — net iki 60 % skaitytojų ateina iš JAV, nemažai ir iš Europos, Izraelio. Jų tekstus skaito ir cituoja rimčiausi užsienio technologijų šaltiniai.Jurgita prisimena, kaip žmonės Lietuvoje dar prieš penkis metus visai nesuprasdavo, kodėl svarbu kibernetinis saugumas. „Nori gauti 5 % nuolaidą — atiduodi vaiko gimimo datą. Kam? Ar tikrai tie keli procentai verti to, kad tavo vaiko duomenys paskui kažkur plaukiotų?“ — klausia ji. Bet dabar, kai per tuos metus nutekėjo „CityBee“, “Rimi” lojalumo kortelės ir dar dešimtys kitų smulkių incidentų, atrodo, kad pagaliau žmonės pradeda galvoti.Vis tiek, sako Jurgita, žmogus lieka silpniausia grandis. Net didžiausios įmonės dažniausiai nulaužiamos ne dėl super įmantrių įsilaužimų, o dėl to, kad kažkas pavargęs atsidarė ne tą laišką penktą ryto. O tada — ransomware. Duomenys užrakinami, prašoma išpirkos. Mažoms įmonėms tai gali kainuoti viską. Yra istorijų, kur įmonės tiesiog nebeatsigauna. Vieną kartą sumoki, spragos neuždarai — po mėnesio užpuola antrą kartą.Kalbėjom ir apie tai, kaip verslas bando apsidrausti. Dabar pasaulyje jau seniai populiaru turėti kibernetinio saugumo draudimą, bet draudikai irgi nelabai nori visko dengti, jei įmonė nesitvarko bazinių dalykų. Kaip ir su signalizacija namuose — neturėsi spynos, signalizacijos, niekas tau išmokos dėl vagystės neišmokės.Vagystės internete - tai yra trečia pagal dydį pasaulio ekonomika, tik niekas apie tai garsiai nenoriai šnekama.Kas laukia toliau. Dirbtinis intelektas jau dabar padeda ne tik kurti geras prezentacijas ar rašyti CV, bet ir kuria netikrą turinį, kurio dažnai net nebeatskiri. O už kampo — kvantiniai kompiuteriai, kurie gali atrakinti visus šifrus, kuriuos dabar laikom saugiais. Ar mes pasiruošę? Greičiausiai ne.Bet šalia visų šitų didelių temų lieka tas paprasčiausias „ką galim padaryti šiandien“. Dalis dalykų juokingai elementarūs, bet vis tiek daug kas jų nedaro: nesaugoti slaptažodžių naršyklėje, naudoti dviejų faktorių autentifikaciją, pagalvoti prieš dalinant duomenis bet kam, kuris pažada 5% nuolaidą.Gal tai ir nepanaikins visų grėsmių, bet kai pagalvoji, kiek kainuoja būti neatidžiam — kartais brangiau nei pačios prekės, kurias perki internete.Tiek minčių. Pasitikrinkit, ar dar turite slaptažodžių - „123456“ ar gimtadienio data. Nes, kaip sako Jurgita, įdomu ne „ar jus nulauš“, o „kada jus nulauš“. Gero žiūrėjimo This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com

Pokalbyje Andrius dalijasi savo pirmąja patirtimi virtuvėje – kai būdamas vos šešerių liko vienas namuose ir nusprendė gaminti. Per 2008-ųjų metų krizę netekęs darbo reklamos agentūroje – jis išdrįso kardinaliai keisti kryptį ir pasuko į kulinarijos mokslus. Andrius kalba apie tai, kas jam yra lietuviška virtuvė – ne tik cepelinai ar šaltibarščiai, bet ir tai, ką galime užauginti čia, Lietuvoje. Pasak jo, lietuviška virtuvė pirmiausia remiasi vietiniu produktu, o technika ir interpretacija gali būti pačių įvairiausių pasaulio virtuvių įkvėpta.Jis pasakoja apie tai, kaip Michelin žvaigždė pakeitė restorano kasdienybę, bet primena – žvaigždė yra įvertinimas už tai, ką darei vakar, o ne garantija rytojui. Svarbiausia išlikti savimi, nepasiduoti pagundai viską keisti dėl statuso ir išsaugoti ryšį su svečiais.Kalbame ir apie skonių pokyčius Lietuvoje, apie tai, kaip skruzdėlės atsidūrė deserte, ir kaip kelionės bei pasitikėjimas šefu pakeitė žmonių požiūrį į maistą. O pokalbio pabaigoje – asmeniški prisiminimai apie močiutės gamintą riebų, bet širdžiai brangų patiekalą, bei mintis apie tai, kad maistas gali būti meilės kalba.Tai pokalbis apie tapatybę, kultūrą, žmones ir tai, kaip per skonį galima pasakoti istorijas. This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com

Nors daugelis įsivaizduoja, kad visi grįžta į Vilnių ar Kauną, URM Globalios Lietuvos departamento Grįžimo į Lietuvą skyriaus vedėjas Tadas Kubilius pateikia statistiką: pagal santykį su gyventojų skaičiumi pirmauja... Kazlų Rūda, Palanga, Visaginas.„Dauguma grįžta ten, iš kur išvyko. Ir tai dažnai ne sostinė.“Savivaldybių vaidmuo. Sėkmingos savivaldybės užsiima aktyvia vietos rinkodara, skleidžia informaciją diasporai, dalyvauja renginiuose užsienyje.Tadas dalinasi istorijomis: žmogus, dirbęs Michelin restorane, grįžta į Lazdijų rajoną ir atidaro savo restoraną. Kiti įkuria levandų parkus, vanilinių debesų kavines, regionų galerijas. Grįžta ne tik šeimos, bet atsivežamos įdėjos ir projektai. Apklausos rodo – šeima, artimieji, senatvė tarp pagrindinių priežasčių, tačiau vis dažniau ir kiti motyvai: „čia jaučiuosi gerai“, „noriu kurti Lietuvoje“, „čia viskas keičiasi“. Kai kas sako – „Didžiausia klaida, kad negrįžau anksčiau“.Grįžimas – ne tik asmeninis, bet ir bendruomeninis procesas. Tadas pats grįžo iš JAV 2008 m. ir įkūrė sugrįžusių lietuvių klubą. Jis pabrėžia, kad svarbi ne tik informacija, bet ir socialinis ryšys bei patarimai iš jau grįžusiųjų.Švietimas ir vaikai – kertinis klausimas. Grįžtantieji dažnai nerimauja dėl vaikų integracijos. Trūksta pasirengimo visose mokyklose, ypač regionuose. Sprendimą grįžti dažnai lemia aiškumas dėl švietimo sistemos.Smagaus klausymosi. This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com

Ką reiškia būti valdybos nariu šiais laikais? Ar pakanka turėti sertifikatą ir „verslo patirties“? O gal reikia gerokai daugiau – gebėti prižiūrėti, analizuoti, bendrauti ir net atsilaikyti prieš politinį spaudimą?Apie tai kalbamės su Ryčiu Ambrazevičiumi, vadovaujančiu Baltic Institute of Coprporate Governance, kuris formavo valdybų kultūrą Baltijos šalyse. „Geros valdysenos paskirtis – sumažinti spaudimą vadovui ir atverti duris skaidrumui.“Kai prieš šešiolika metų Lietuvoje pradėtas kurti Baltic Institute of Corporate Governance, mažai kas tikėjo, kad įmanoma išauginti profesionalią valdybų kultūrą. Šioje „Akloji zona / Blindspot“ laidoje kalbamės apie tai, ką reiškia valdybos darbas šiandien, kuo jis skiriasi privačiame ir viešajame sektoriuose, ir kodėl nepakanka būti patyrusiu vadovu, kad taptum geru valdybos nariu. Valdyba, R.Ambrazevičiaus akimis, nėra patariamasis klubas ar pasyvi stebėtojų taryba. Ji yra įmonės reputacijos sergėtoja, atsakinga už tai, kad vadovo darbas būtų ne tik vertinamas, bet ir prižiūrimas. O tam reikia žinoti, kas yra vadovo darbas – ne teoriškai, o praktiškai. Ir turėti pakankamai skirtingų patirčių. Nes „kai vadovas ateina į valdybą, bet nemoka dirbti kaip valdybos narys, jis toliau elgiasi kaip vadovas. Ir tada prasideda mikro-vadyba.“Ypatingą dėmesį skiriame ir politinio spaudimo temai. Ambrazevičius atvirai kalba apie atvejus, kai politikai bandydavo daryti spaudimą įmonėms dėl paramos renginiams ar kitokios naudos. Bet aiškios ir viešos paramos taisyklės, pasak jo, tokias manipuliacijas sustabdo. „Jeigu norit paramos – aplikuokit kaip visi. Ir atsiskaitykit.“ Skaidrumas, kaip čia ne kartą kartojama, yra ne tik reputacijos pagrindas, bet ir apsauga vadovui.Kalbame ir apie asmeninę atsakomybę. Valdybos nariai atsako savo turtu. Jei prieš trejus metus padarytas sprendimas atnešė įmonei nuostolių – teks aiškintis. Todėl, anot pašnekovo, mokymasis tampa nuolatiniu procesu. Ypač šiuo metu, kai į valdybų darbotvarkę žengia temos, kurios prieš penkerius metus buvo laikytos „ne jų reikalas“ – tvarumas, kibernetinis saugumas, o dabar ir dirbtinis intelektas. „Dauguma valdybų apie dirbtinį intelektą kol kas tik girdėjusios. Bet kai nežinai, nebegali ir kelti iššūkių vadovybei. Tada tiesiog važiuoji užrištomis akimis.“Taip pat aptariame nevyriausybines organizacijas. Čia, Ambrazevičiaus teigimu, valdysena turi būti taikoma protingai – pagal organizacijos mastą, bet reputacija čia dar svarbesnė nei versle. Nes tai pagrindinis NVO turtas. „Aš galiu išeiti iš organizacijos, bet jos reputacija liks. Ir jei ji prasta – tai neišsiplauna.“Pokalbio pabaigoje Rytis Ambrazevičius išvardina, ką turėtų žinoti kiekvienas, ketinantis prisijungti prie valdybos: nuo gebėjimo vertinti vadovą iki supratimo apie strateginį planavimą, nuo kompetencijų įvairovės iki nuolatinės analizės, kuriai dažnai skiriama per mažai dėmesio. Smagaus klausymosi. This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com

Ignalinos atominė elektrinė jau penkiolika metų nebegamina elektros. Tačiau tai nereiškia, kad ji prarado reikšmę – priešingai. Šiandien čia vykdomas vienas sudėtingiausių infrastruktūrinių projektų Europoje, kurio vertė neapsiriboja vien Lietuva. Tai unikali žinių, technologijų ir procesų platforma, kurios stebėti ir mokytis atvyksta įvairių šalių atstovai.Tokią situaciją Lietuva jau yra patyrusi – kai pastatė suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą. Būtent per šį projektą Lietuvos ekspertai įgijo kompetencijų, kurias dabar sėkmingai eksportuoja: projektuoja, konsultuoja, vadovauja analogiškiems projektams visame pasaulyje.Ignalinos AE atvejis – analogiškas. Tai ne tik elektrinės uždarymo projektas. Tai – šimtametis ciklas, kuris apima sudėtingų inžinerinių sprendimų kūrimą, ilgalaikę branduolinių atliekų saugojimo infrastruktūrą, technologinę robotiką ir teisinių-reglamentinių precedentų formavimą.„Mes pirmieji pasaulyje darom tokio tipo reaktorių išmontavimą“, – sako IAE vadovas Linas Baužys.Pasak Baužio, panašių reaktorių Europoje nėra daug. Dėl to Ignalina tampa natūraliu mokymosi centru šalims, kurios vis dar turi sovietinį branduolinį paveldą, bet neturi aiškaus plano, kaip jį tvarkyti.Nuo branduolinio kuro iki giluminio atliekynoIAE uždarymo ciklas prasidėjo dar 1974 m., kai buvo parengti pirmieji techniniai brėžiniai. Pabaiga numatoma tik šio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje. Iki tol Lietuva turės ne tik išmontuoti du reaktorius, bet ir pastatyti:* kelias saugyklas skirtingo aktyvumo radioaktyvioms atliekoms,* infrastruktūrą grafitui ir kitiems itin pavojingiems komponentams,* giluminį atliekyną, kuris taps vieninteliu tokio tipo objektu Baltijos regione.Šiandien atlikta maždaug 45 proc. visų darbų. Sunkiausia dalis dar priešakyje – reaktorių šerdžių išmontavimas, kurį galės atlikti tik robotizuotos sistemos. Lietuva neturi jokių projektinių pavyzdžių, todėl visa metodika turi būti sukurta vietoje.„Jeigu kažką kažkada kažkas virino – ten tikrai negalima žmonėms vaikščioti. Bus daroma visiškai robotų pagalba.“Šiuo metu didelė dalis IAE veiklų yra susijusios su naujų pastatų statyba, o ne griovimu. Nors galutinis tikslas – uždaryti elektrinę, iš tikrųjų tai reiškia visos naujos sistemos kūrimą, kuri veiks šimtmečius.Atominės energetikos grįžimas: ar Lietuva pasiruošusi?Ignalinos projektas vyksta tuo metu, kai pasaulyje stebimas branduolinės energetikos sugrįžimas. Šiuo metu:* Kinija vienu metu stato daugiau kaip 20 reaktorių,* Indija – 8,* Japonija, Prancūzija, Rumunija, Lenkija planuoja ar pradeda mažųjų modulių reaktorių (SMR) projektus.Šis vadinamasis atominės energetikos renesansas vyksta dėl kelių priežasčių: klimato kaitos tikslų, energetinio saugumo, didėjančio elektros poreikio. Vien dirbtinio intelekto ir duomenų centrų augimas per artimiausią dešimtmetį padvigubins elektros suvartojimą – nuo 1,5 % iki 3 % visos pasaulinės elektros energijos.Tuo metu Lietuva, nors ir nedidelė, turi tai, ko neturi daugelis kitų:* patirtį uždarant reaktorius,* veikiančią reguliavimo sistemą,* suformuotą infrastruktūrą galimiems naujiems projektams.Eksportuojamos žinios ir ilgalaikis poveikisLietuva turi šansą pakartoti SGD sėkmės istoriją branduolinės energetikos srityje. Eksportuoti galima ne tik elektrą, bet ir:* metodiką, kaip saugiai išmontuoti reaktorių,* know-how apie giluminių atliekynų projektavimą,* vadybos modelius, kaip valdyti šimtmečio trukmės projektus.„Tai yra megaprojektas. Dirbu projekte, kurį užbaigs kiti – bet tai didžiausia motyvacija.“Panašiai kaip SGD terminalo komanda šiandien dirba pasaulyje, taip ir IAE ekspertai gali tapti regioninio lygio žinių centru. Žvelgiant į tai, kokią reputaciją Lietuva įgijo dėl savo infrastruktūrinių projektų – tai visiškai realu.Ignalina šiandien – ne simbolis to, kas buvo. Ji – bazė tam, kas dar tik bus. Jei Europa rimtai žiūri į branduolinę ateitį, Ignalinos atominė elektrinė gali tapti vienu reikšmingiausių branduolinės transformacijos centrų. This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com

Jei tikėti statistika, 2023 metais Lietuvoje futbolą žaidė per 18000 vaikų ir jaunuolių, o krepšinį per 17000, bet tai nereiškia, kad jau tapome futbolo šalimi. Tam kad ją taptume reikia valstybės ir verslo dėmesio. Kol kas į futbolą daugiausia investuoja vaikų tėvai. Robertas pabrėžia, kad tėvų tikslas turėtų būti - vaikų sportavimas, o ne pasiekti rezultatai ir nesvarbu nuo kokios sporto šakos vaikai pradeda. Tik 0.012 procento Anglijos futbolo akademijų auklėtinių tampa “Premier” lygos žaidėjais. Tai reiškia, kad įstoti į Harvardą galimybė yra 400 kartus didesnė, nei tapti profesionaliu futbolo žaidėju, todėl akademija stengiasi ugdyti pirmiausią žmogų, o tada sportininką. Kaip sako Robertas, mes dvi valandas per dieną esame sportininkai, o likusias 22 esame tiesiog žmonės. Smagus pokalbis apie tai, kaip Robertas mato Lietuvos futbolo ir akademijos ateitį bei daug kitų aspektų, įskaitant Dembele investiciją į Kretingos “Miniją”. Gero klausymosi. This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com

Kalbėdamas apie derybas, Gražvydas Jukna nėra linkęs apibendrinti. Tačiau kai pokalbis pakrypsta link Donaldo Trumpo – jo vertinimas aiškus. Tai, ką JAV prezidentas vadina „derybų menu“, G.Jukna vadina jėgos strategija – metodu, kuris veikia tik trumpą laiką, tam tikrose sąlygose ir dažnai sugadina daugiau, nei sukuria.„Trumpas veikia pagal jėgos strategiją. Jis parašė tai savo knygoje, ir šiandien daro tą patį. Galia, galia, galia.“G.Jukna pabrėžia, kad ši strategija ne tik ribota, bet ir kenksminga pasitikėjimui, kuris, jo manymu, yra bet kokių tvarių derybų pagrindas.Pokalbyje su Gražvydu ne tik apie D.Trumpo derybų strategiją, bet ir daug kitų aspektų ir asmeninių istorijų. Smagaus žiūrėjimo ar klausymosi. This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com

Ši citata tapo išeities tašku pokalbiui su Ryčiu apie tai, kaip veikia mūsų baimės, įpročiai ir – galbūt svarbiausia – vaizduotės stoka.Kalbėjomės apie, karo grėsmę, visuomeninį nuovargį. Apie tai, kodėl taip dažnai žinome, bet neveikiame. Ir kodėl net dešimtadalis pilietiškai aktyvių žmonių gali būti vilties užtaisas – jei tik leidžiam jiems veikti.Jeigu įkrenti į neigiamų naujienų srautą – ilgainiui ir pats pradedi skleisti jų “rūgštį”. Todėl reikia aktyviai ieškoti “šarmo”: gerų naujienų, prasmingų pokalbių, alternatyvų. Ir kartais – tiesiog tylos. Nes net kelių minučių ramybė gali priminti, kad viskas dar nepasibaigė.Ryžtas dažnai kyla ne iš plano, o iš veikimo momento. Pokalbyje skamba asmeninė istorija apie Ryčio močiutę, slėpusią žydaitę, buvusią partizanų ryšininkę. Ji neturėjo nei plano, nei profesinės kompetencijos, bet turėjo ryžto veikti – tai, pasak Ryčio, šiandien dažnai pamirštama.Vizija, pasak Ryčio, yra ne apie tikslų prognozavimą, o apie drąsą įsivaizduoti. Net jei tai reiškia piešti vaizdą, kuris ne visada racionalus. Nes be vaizduotės lieka tik reakcija. This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com

Apie tai kalbamės su Aleksandra Ketleriene – LRT.lt vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja.Kai kurios temos, pasak Aleksandros, visuomenėje tiesiog laikomos per jautriomis. Narkotikų politika, lytinis švietimas, socialiniai skirtumai — apie tai dažnai nutylima, nes viešas kalbėjimas rizikuoja išprovokuoti nepasitenkinimą, kritikos bangą arba tiesiog numušti politikų reitingus.Dalis temų lieka nepastebėtos tiesiog todėl, kad jos nėra matomos iš asmeninės perspektyvos. „Jei žmogus neturi vaikų, jis niekada nesupras, kokių problemų kyla švietime“, sako Aleksandra. Ta pati taisyklė galioja ir tautinėms mažumoms, regionams, socialiniam atskirčiai. Todėl, pasak jos, žurnalistikoje būtina turėti kuo įvairesnę komandą — kad kiekvienas matytų ne tik savo burbulo realybę.Kalbėdama apie pasaulį, Aleksandra dalijosi pastebėjimais iš stažuotės Vašingtone. Keičiasi pati Amerikos visuomenė: vis daugiau piliečių turi šaknis Lotynų Amerikoje ar Azijoje, nebe Europoje. Ryšys su mūsų regionu silpsta — ir su juo silpnėja supratimas apie Lietuvą, Baltijos šalis, mūsų istoriją. Tai, ką mes laikome savaime suprantamu žinojimu, daugeliui jaunosios JAV kartos jau yra tuščias lapas.Tą patį galima pasakyti ir apie mus pačius. Šalčininkų rajonas dažnai prisimenamas tik kitą dieną po rinkimų. Po to – pamirštamas iki kitų balsavimų. Švietimo kokybė, kalbų politika, realios gyvenimo sąlygos tautinių mažumų regionuose — visos šios temos egzistuoja, bet dažnai niekam nerūpi, kol nekyla kokia nors problema.Šiandien žurnalistų darbas, Aleksandros akimis, tapo dar sunkesnis. Žiniasklaidai neužtenka būti sarginiu šunimi, kuris stebi valdžios veiklą. Reikia kasdien kovoti ir su dezinformacija, kuri skverbiasi per visas įmanomas spragas. Tarp greitos informacijos ir paviršutiniškumo reikia gebėti išlikti tikram žurnalistui – atspariam, mąstančiam ir pasiruošusiam tikrinti, nepasitikėti pirma pasitaikiusia „žinia“.Aleksandra savo studentams kartoja: jei nori būti geru žurnalistu, turi būti pasiruošęs būti nemėgstamas. Turi suprasti, kad tavo darbas nėra apie tavo asmeninę šlovę. Tai darbas apie visuomenės teisę žinoti.Tiesa, kalbėdama apie žurnalistikos ateitį, Aleksandra mato ir paradoksalią viltį. Kai dirbtinis intelektas, feikai ir manipuliacijos taps kasdienybe, žmonės gali pradėti vertinti tai, kas tikra — patikrintą, kokybišką, profesionalią žiniasklaidą. This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com

Kai žodis nieko nebereiškiaPokalbyje daug dėmesio skirta politinės kalbos devalvacijai. Aistis prisimena laikus, kai viešas pasisakymas dar turėjo reikšmę – kai pasakytas žodis sukeldavo veiksmą. „Anksčiau žodis buvo svaresnis. Dabar – pašnekėjom, ir kas iš to?“A.Zabarauskas pažymi, kad vienas iš didžiausių dabartinės valdžios aklųjų zonų – Vyriausybės priemonių planas. Dokumentas egzistuoja, bet jo turinys atspindi tik inertišką aparato palaikymą, be proveržio ar vizijos. Pasigenda strateginio požiūrio – nei ekonomikos, nei teisės, nei mentaliteto lygmenyse nematyti ambicijos. O tai, jo manymu, labai pavojinga situacijoje, kai geopolitinis fonas kaista. „Priemonių planas – tai aptarnavimo dokumentas. Jis neveda į ateitį.“Politinis žaidimas be tikros politikosA.Zabarauskas kalba apie politinės komunikacijos virsmą rinkodara: tai, kas anksčiau buvo vertybių raiška, šiandien tapo reakcija į rinkėjų apklausas. Daugiau produkto, mažiau politikos. Valdžia tampa siekiamybe savaime – ne tam, kad būtų formuojama kryptis, bet kad būtų galima „tvarkytis“. „Valdžia tampa tikslu. Ne priemone, o produktu.“Vartotojas prieš pilietįVienas gilesnių pokalbio lygmenų – apie visuomenės transformaciją. Vartotojiška sąmonė, anot Aisčio, stumia lauk pilietinį veiklumą. Šiandien žmogui svarbiausia komfortas, o ne atsakomybė. Kai reikia veikti – pasipriešinimas dažnai baigiasi prie televizoriaus.„Vartotojas – tai žmogus, kuris tolsta nuo sunkio. Nori tik patogumo.“Ši tendencija matoma ne tik Lietuvoje – ji būdinga ir Vakarams. Nėra protesto, jei nėra tiesioginio ekonominio praradimo. Net pasipriešinimas globaliai – tampa bejėgis, nes neturi galios keisti krypties.Sistema, kurioje stipresnis visada teisusPasak A.Zabarausko, naujoji politinė realybė – tai nebe vertybių, o galios sistema. Dekoratyvios taisyklės lieka, bet tik stipresnis formuoja tikrovę. Ši tendencija matoma tiek šalies viduje, tiek pasaulyje: autoritarinių jėgų įtaka auga, o demokratijų reakcija – lėta, fragmentiška, pavėluota. „Kas stipresnis – to ir tiesa. Kas naglesnis – tas ir laimi.“Išlikimo architektūra: ką galime pasiskolinti iš suomių ir izraeliečių?A.Zabarauskas trumpai užsimena apie Suomiją ir Izraelį – valstybes, kurios, jo nuomone, pasižymi aukštu kolektyvinio atsparumo lygiu. Suomiai – pragmatiški, susitelkę. Izraeliečiai – ryžtingi, mobilizuoti, žinantys, ko nori. Lietuva, priešingai, dažnai nebetiki, kad nuo kiekvieno piliečio kažkas priklauso. „Lietuvis vis dar sako: aš mažas žmogus. Izraelietis sako: aš pasakysiu, kaip bus.“Atsakymas – pavyzdys, ne žodžiaiA.Zabarauskas siūlo nesusitelkti vien į švietimą ar strategijas. Jis pabrėžia – elgsena formuojasi per pavyzdį, o ne pamokas. Pavyzdys – svarbiausia ugdymo forma. Politikai, kurie viešai kalba apie vertybes, bet jų nesilaiko – tik gilina pasitikėjimo krizę.„Vaikai auklėjami ne žodžiais, o pavyzdžiu. Ir piliečiai – taip pat.“ This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com

Su Psichologė Monika Kuzminskaitė kalbėjomės apie senąsias ir naująsias priklausomybes. Iki XX a. vidurio alkoholizmas ar narkomanija dažniausiai buvo laikomi moralinėmis ydomis, valios trūkumu. Tik po Antrojo pasaulinio karo medicinos pasaulis pradėjo formuoti priklausomybę kaip diagnozuojamą sutrikimą, o visuomenė – kaip legitimų gyvenimo trukdį.Naujosios priklausomybės – nuo socialinių tinklų, žaidimų, impulsyvaus pirkimo ar net darbo – vis dar nėra taip lengvai pripažįstamos. Net jei jos turi panašų neurologinį pagrindą, kaip ir alkoholis ar lošimai. Visa, kas sukelia greitą palengvėjimą, psichologiškai gali tapti priklausomybės pagrindu – ypač kai tai padeda užsimiršti ar „pabėgti nuo diskomforto“.Kaip matuoti žalą? Skirtingai nei su tabaku ar alkoholiu, kur žala matuojama ligomis ir poveikiu sveikatos sistemai, socialiniai tinklai ar perdegimas palieka psichologinį – sunkiai skaičiuojamą pėdsaką. Neaišku, kiek kainuoja valanda „scrollinimo“, kuri galėjo būti skirta vaikams, poilsiui ar knygai.Reguliavimas ateityje taps iššūkiu. Tradiciniai įrankiai – kaip akcizai – čia neveiks. Mes negauname sąskaitos už laiką socialiniuose tinkluose, o jei ir gautume – po mėnesio atsiųsta sąskaita jau neveiktų kaip elgesio korekcija. Tam reikėtų momentinio atoveiksmio. Ironiška, bet naujųjų priklausomybių logiką dažnai palaiko ir stiprina rinkodaros logika – vadinama „kliento lojalumu“, „vartotojo patirties optimizavimu“.Išsigelbėjimo raktas – ne tik draudimai, bet ir alternatyvos. Akcizai – tai „bizūnas“. Bet be „meduolio“ niekas nesikeis. Normalizuoti kitokį elgesį – pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose matyti ne tik vakarinius scrollinimo maratonus, bet ir atsijungimą, tylą, laiką su savimi – būtų bent viena kryptis.Kas padeda keisti elgesį? Pasak Monikos, pripažinimas – pirmas ir sunkiausias žingsnis. Antras – atsiribojimas nuo šaltinio (ar tai būtų lošimo namai, ar socialiniai tinklai). Trečias – pasiruošimas diskomfortui. Nesvarbu, ar tai būtų psichologinė detoksikacija, ar fiziologinis nepatogumas – neišvengiamai teks per jį eiti.O visuomenė? Jei nebus kultūrinių pokyčių – jei išliks įprotis grįžti namo ir „suskrolinti“ visą vakarą – tai ir toliau liks norma. Galiausiai – apie empatiją sau. Priklausomybės visada prasideda nuo poreikio „užtildyti“ diskomfortą. Bet jei visą laiką bandysime būti laimingi ir patenkinti, ignoruodami, kad neigiamas jausmas taip pat yra būtina gyvenimo dalis – mes neturėsime jėgų jam atlaikyti. O tada priklausomybės – nesvarbu, kokios formos – visada ras kelią. This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com

Mintis įsirašyti pokalbį su Kauno miesto poliklinikos vadovu P.Kibiša kilo po jo pranešimo “Verslo žinių” konferencijoje “Viešasis sektorius. Pokyčiai, patirtys, praktikos”.Su pokyčiais, kaip ir su krizėmis, labiausiai žinomi nesėkmingi atvejai. Apie išvengtas krizės niekas nepasakoja, o sėkmingi pokyčiai atrodo savaime suprantamas dalykas. Mokydamiesi iš kitų klaidų, mokomės tik tai, ko nedaryti. Už dėmesio lieka tai, kas veikia ir, ką reiktų daryti. Šios pokyčių vadybos situacijos man primena vieno pašnekovo iškeltą klausimą, ar pavyzdžiui Z.Froido išvados apie žmogaus psichiką yra teisingos, jei jo tyrimo medžiaga buvo tik jo pacientai?Todėl dalijimasis viešojo sektoriaus patirtimi ir gerosiomis praktikomis “Verslo žinių” konferencijoje pasirodė labai prasmingi.2018 m. Kaune penkios miesto poliklinikos buvo sujungtos į vieną juridinį vienetą. Valdymo išlaidos sumažėjo penkis kartus. Buvo išsaugotos visos medicinos personalo darbo vietos. Pokyčio matomumas – ne jo vertės matas„Jeigu pokytis pavyksta, apie jį mažai, kas žino“, – sako Kibiša. Tai, kas versle būtų laikoma „case study“ vertu projektu, viešajame sektoriuje lieka beveik nematomas. Viešasis pokytis vertinamas kitaip: jo kokybė matuojama ne rezultatais, o reakcija. Jeigu niekas neprotestuoja – vadinasi, nebuvo svarbu. Jeigu nėra konflikto – nėra ir istorijos.Tai galioja ne tik Lietuvoje. Gerai suvaldytas pokytis dažnai atrodo kaip... nieko neįvykę. Tik tie, kurie dirbo sistemos viduje, mato, kiek daug buvo padaryta, kiek subtilių sprendimų priimta, kiek nematomų interesų išjudinta.Kas nutinka, kai viešasis sektorius veikia efektyviai?Galbūt pagrindinis šios istorijos paradoksas – sėkmingas projektas neturi naratyvo. Nėra aiškaus „blogiečio“. Nėra net „išgelbėtojo“ – nes viskas vyko kolektyviai, per ilgus susitarimus, per viduriniosios grandies vadovų įtraukimą, per kantrų kalbėjimąsi su profsąjungomis, politikais, darbuotojais. Tai – tikrasis pokyčių valdymo turinys. Ne skambūs planai, ne vadovų rotacija, o sunkus darbas su skirtingais interesais. Sėkmingas pokytis – tai procesas, kurio niekas nenori stabdyti, nes visiems aišku, kad jis būtinas.Kas lemia sėkmę?* Steigėjo palaikymas ir aiškus sprendimų centras.* Tiksli suinteresuotų grupių (stakeholderių) analizė. Reikia žinoti, ką, kam, kada ir kaip pasakyti.* Komunikacija, tiek vertikaliai, tiek horizontaliai. Visi įsitraukę turi žinoti atsakymą į svarbiausią klausimą – „kas man iš to?“* Realus pasirengimas. Pokytis turi prasidėti jau popieriuje, o ne nuo improvizacijos sausio 1-ąją.* Dinamiškas tolesnis judėjimas. Padaryti pertvarką – tai tik pradžia. Organizacija, kaip ir bet kuris gyvas organizmas, turi toliau vystytis. This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com

Ar mes turime bendrą pasakojimą?Aurimas tiesiai: „Pas mus nėra strateginės komunikacijos. Kiekviena ministerija, institucija komunikuoja sau – kaip išmano.“ Ši paprasta, bet skaudžiai tikra įžvalga, pasiekia visų ausis – net ir tų, kurie nelabai domisi saugumu. Premjero, prezidento, Seimo pirmininko žinutės dažnai prieštarauja viena kitai, o žmonės mato ne tik turinį, bet ir kūno kalbą, abejones, nepasiruošimą. „Kaip tai veikia žmones? Jie jaučiasi pasimetę, o pasimetęs žmogus nėra pajėgus veikti“, – sako Aurimas.Ir būtent čia prasideda tikroji krizinės komunikacijos problema – kai vadovai kalba ne viena kalba, o kiekvienas sau.Kas mus stabdo?„Kodėl Lietuva, turėdama kariuomenės patirtį, neperkelia jos į visos valstybės lygmenį?“ – klausiau Aurimo. Jo atsakymas paprastas ir kartu liūdnas: „Baimė“. Baimė atiduoti komunikacijos svertą į vienas rankas. Baimė, kad tai taps įrankiu rinkimų ar įtakos kovoms. Tačiau tai rodo, kad žmonės nesupranta – komunikacija yra ne apie cenzūrą, o apie aiškumą.O kol šios baimės laimi, žmonės visoje Lietuvoje lieka su nesuderintomis, dažnai padrikomis žinutėmis. „Ir tada sakom – nebijokit“, – ironizuoja Aurimas.Ko mus išmokė Ukraina?Aurimas, nuolat keliaujantis į Ukrainą, stebintis karą iš arti, sako paprastai: „Ukraina mus pamokė, kad galima vienytis, galima suprasti, ką daryti, bet tam reikia turėti vedlius.“ Ir čia iškyla mūsų problema – ar turime lyderių, kurie galėtų būti tokiais vedliais?Pasak jo, Lietuvoje – daug žmonių, kurie gyvena tarsi „taikos metu“, kai iš tiesų jau esame „prie karo vartų“. Ir ne vien tik tankai ar raketos – informaciniai karai vyksta čia ir dabar.Kvailumo klausimasKalbėdami apie žmones, kurie vis dar važiuoja į Baltarusiją, kurie neigia grėsmes arba ramiai užsiima kontrabanda, Aurimas prisiminė italų ekonomistą Carlo Cipolla, kuris rašė apie kvailumą. Cipolla teigė, kad kvaili žmonės yra ne tie, kurių IQ žemas, o tie, kurie savo veiksmais kenkia ir sau, ir kitiems.Aurimas pastebi, kad Lietuvoje šis fenomenas dar gyvas: „Apgaudinėti valstybę – nieko tokio. Visi taip darė, ir aš darysiu.“ Tai gilios okupacijos pasekmės. „Net penkiamečiai kiemuose keikiasi rusiškai, nors, atrodytų, turėtų kalbėti angliškai ar prancūziškai“, – dalijasi Aurimas.„Reikia mušti“ (perkeltine prasme)Aurimas, kalbėdamas apie K.G.Jungo raštus, cituoja: „Tik per skausmą žmogus išmoksta, kas yra gera ir bloga.“ Tiesa, jis pats priduria – „Aš tikiu, kad galima ir kitaip. Kitaip būčiau nevažiavęs po visą Lietuvą ir nebendravęs su žmonėmis pastaruosius tris metus.“Vis dėlto, jis pripažįsta – be aiškių ribų ir pasekmių, žmogus dažnai pasirenka „naudingą“ kelią, net jei tai prieštarauja valstybės ar visuomenės interesams.O ką daryti?Aurimo receptas – paprastas, bet sunkiai įgyvendinamas:* Nekalbėk, jei nežinai.* Turėk vieningą komunikaciją bent esminiais klausimais.* Nebūkime „mažo kaimo“ lygio – sukurkime valstybinį strateginės komunikacijos centrą.* Nebijokime kalbėti tiesiai žmonėms – tiesa apie grėsmes nėra gąsdinimas.Šis pokalbis ne apie tai, kaip mus dar kartą pagąsdinti. Tai – priminimas, kad valstybės stiprumas dažnai matuojamas ne vien tankų skaičiumi, bet tuo, ar žmonės supranta, kas vyksta ir ką daryti. This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com

Po šio pokalbio dar daug kartų mintyse grįždavau prie šios temos ir bandžiau ieškoti argumentų, kodėl pagal Lietuvos įstatymus į Lietuvos universitetus studentai priimami pagal valstybinių egzaminų rezultatus. Argumentas, kad valstybė taip bando užtikrinti mokslo kokybę nelabai veikia, nes užsienio universitetai pasitiki Lietuvos mokytojų pažymiais ir priima moksleivius iš Lietuvos pagal paskutinių klasių trimestrų pažymius. Stojantys į užsienio universitetus sužino, kad yra priimti gerokai prieš egzaminus. Lietuvos universitetai užsienio moksleivius priima irgi pagal tarptautinę praktiką - trimestrų pažymius. Jei reikėtų laukti iki birželio mėnesio atsakymo, ar studentas priimtas, nė vienas užsienietis Lietuvoje nesimokytų ir rinktųsi kitų šalių universitetus. Kodėl Lietuvos institucijos nepasitiki Lietuvos mokytojais ir universitetais, kad jie sugebėtų atsirinkti tinkamus moksleivius studijuoti? This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com

Kodėl kai kurios svarbios temos niekada nepasiekia žiniasklaidos pirmųjų puslapių? Šioje laidoje Rimvydas Valatka, signataras, žurnalistas ir politinis apžvalgininkas, dalijasi savo įžvalgomis apie tai, kaip keitėsi žiniasklaida per pastaruosius tris dešimtmečius ir kokie iššūkiai jos laukia ateityje. This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com

Apie kultūros žurnalistiką, komunikaciją ir kolegų suteiktą Kauno kultūros atašė „titulą“.Artūras kalbina kultūros žurnalistę, buvusią Kultūros ministro patarėją viešiesiems ryšiams Viktoriją Vitkauskaitę apie kultūros akląsias zonas. This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com

Ar Smetonos laikų valstietis tikrai buvo tamsesnis už dabartinį vidutinį žmogų iš gatvės? Kodėl einame temų paviršiumi? Artūras kalbina komunikacijos ekspertą Kęstutį Gečą apie komunikacijos akląsias zonas.Sekite naujienas ir nepraleiskite naujų epizodų! This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com

Nuo šios savaitės startuoja tinklalaidė „Blind spot“ (arba Akloji zona), kurioje komunikacijos ekspertas Artūras Jonkus analizuos visuomenėje mažiau matomus reiškinius ir įvykius, kalbins pašnekovus ir padės atrasti svarbius, bet mažai dėmesio sulaukusius įvykius.Kiekvieną savaitę – nauja laida.Sekite ir nepraleiskite naujų epizodų. This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com