Lėto maisto kultūra

„Lėto maisto kultūra“ – tai pusantrų metų trukusi kelionė po Lietuvą, per kurią buvo sukurta 70 epizodų apie kokybišką, skanų ir sveiką maistą. Pasibaigus šiam laikotarpiui, laidos vedėjai Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis apibendrina patirtis ir dar kartą pažvelgia į aplankytas vietas, sutiktus žmones bei visą gurmaniško nuotykio metu išgyventą procesą.Gilinantis į lėto maisto temą, vis labiau skleidėsi lietuviškas kulinarinis žemėlapis. Stebint gamintojų ir augintojų eksperimentus bei skonių paieškas, išryškėjo jų požiūris į kokybę, skonį ir atsakomybę už tai, ką jie patieka ant mūsų stalo.Šiame apibendrinime aptariami pagrindiniai gero maisto kriterijai, išryškėję kelionės metu, pristatomi sutikti žmonės, jų vertybės ir požiūris į darbą. Tai pasakojimas apie ūkininkus, amatininkus, gamintojus ir entuziastus, kuriems maistas yra ne tik produktas, bet ir kultūra, ryšys su žeme bei bendruomene.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Daržovių krepšeliai – tai iš vietinių ūkių ar tiekėjų reguliariai (dažniausiai kas savaitę) pristatomi sezoninių ir šviežių daržovių rinkiniai, skirti patogiam bei sveikam kasdieniam vartojimui. Lėto maisto kultūros laidose ne vienas pašnekovas yra užsiminęs apie daržovių krepšelius. Jie populiarūs Skandinavijos šalyse, sparčiai populiarėja ir Vokietijoje.Tačiau Lietuvos ūkininkai pabrėžia, kad ši paslauga Lietuvoje dar nėra labai populiari, – daugelis vis dar turime sodus arba giminaičių, auginančių daržus. Todėl šviežių daržovių poreikis nėra toks didelis. Vis dėlto ūkininkas Paulius Paulavičius teigia, kad iš daržovių krepšelių jau galima pragyventi – poreikis tik į namus tiekiamoms šviežioms daržovėms nuolat auga.Greičiau gyvenantys žmonės vis dažniau ieško patogių alternatyvų kokybiškam maistui įsigyti. Galimybė gauti ekologiškai užaugintas daržoves tiesiai į namus tampa vis svarbesniu prioritetu. Šiandien laidoje – pokalbis su „Mėnulės“ ūkio įkūrėju Pauliumi Paulavičiumi, kuris kartu su žmona Karolina augina įvairių rūšių daržoves ir jas krepšeliais pristato į namus.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

2022-aisiais, Ukrainoje prasidėjus Rusijos invazijai, ukrainietė Kristina Beliakova atvyko į Lietuvą. Teisininkės išsilavinimą turinti moteris nepanoro dirbti nekvalifikuoto darbo, todėl ėmė mąstyti apie nuosavą verslą, o idėją jai pametetėjo vaikai.„Kai atvykome į Lietuvą, vaikai atsisakė valgyti koldūnus iš prekybos centrų. Ukrainoje turime tokius nedidelius cechus ir parduotuvėles, kur gaminami rankų darbo koldūnai iš geriausių ingredientų. Supratau, kad Lietuvoje to nėra, todėl iš ukrainiečių nusipirkau frančizę ir pradėjau gaminti rankų darbo gaminius“, - pasakoja Kristina.Dabar Kristinos valdomoje įmonėje dirba apie 14 moterų iš Ukrainos, kurios kasdien pluša, norėdamos vilniečiams pagaminti skaniausią ir sveikiausią maistą.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Kiek iš tiesų žinome apie actą? Daugeliui Lietuvoje tai vis dar tik rūgštus skystis, tinkamas paviršiams dezinfekuoti ar kalkėms bei dėmėms šalinti. Maistui actą naudojame retai, nors pasaulio kulinarijoje jis užima itin svarbią vietą.Šios laidos pašnekovė Renata Fediakinienė gamina natūralų actą iš įvairių sulčių, brandinamą statinėse ir pagardintą žolelėmis. Tai visiškai kitoks produktas, nei mums įprasta bespalvė, aitri rūgštis. Renata pasakoja, kad Kinijoje jaunikis netgi rinkdavosi nuotaką pagal tai, ar ji geba pagaminti geros kokybės actą. Ne veltui – actas puikiai išryškina kitų žolelių skonius ir aromatus.Aromatingas, natūralus actas gali nuostabiai pagerinti mėsos kepsnį, puikiai tinka salotoms, virtoms daržovėms, o kartais netikėtai dera ir su desertais ar ledais. Prancūzai be acto neįsivaizduoja savo virtuvės, tačiau mūsų kraštuose jis dar tik atrandamas.Šiandien „Lėto maisto kultūros“ laidoje – viskas apie actą: nuo jo gamybos subtilybių iki panaudojimo lėkštėje.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Farm to table („nuo ūkio iki stalo“) – tai visame pasaulyje sparčiai populiarėjantis maisto tiekimo principas, kai produktai keliauja tiesiai iš auginimo vietos pas vartotoją, apeinant ilgas tiekimo grandines, sandėlius ar prekybos centrus.Šioje laidoje kalbamės su augalininkystės vadovu Liudu Gaiveliu, dirbančiu „Farmer’s Circle“ ūkyje. Šis ūkis veikia pagal žiedinės ekonomikos principus, čia kontroliuojamas visas maisto gamybos ciklas: nuo sėklytės iki patiekalo kliento lėkštėje, taip pat pasirūpinama visomis šiame procese atsirandančiomis atliekomis.Ką gaminių kokybei suteikia galimybė valdyti visus etapus – auginimą, perdirbimą ir gamybą? Su kokiais sunkumais ir iššūkiais susiduriama įgyvendinant koncepciją „nuo ūkio iki stalo“? Ko reikia, kad žiedinės ekonomikos principai būtų pritaikomi ūkininkavime?Atsakymų į šiuos klausimus ieškoma šiame laidos epizode.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Prieš ketverius metus vilnietė Agata ryžosi avantiūrai – atidarė užkandinę, kurioje gamina tik vieną patiekalą – japoniškus onigirius. Nors pradžia nebuvo lengva, ji nepasidavė, ir šiandien jos užkandinė Halės turguje garsėja ilgomis eilėmis bei dar gerokai iki darbo pabaigos išparduota produkcija.„Man labai pasisekė, kad lietuviai pradėjo keliauti į Japoniją. Grįžę jie pasiilgsta ten ragauto maisto, todėl ateina pas mane“, – sako Agata.Onigiris – tai savotiškas japoniškas trikampis sumuštinis: vietoj duonos naudojami ryžiai, o įdaras gali būti pats įvairiausias – tai jau fantazijos reikalas. Šį patiekalą Agata atrado kelionės į Japoniją metu, o grįžusi namo pradėjo mokytis jį pagaminti. Tobulai išvirti ryžius prireikė ne vienų metų – onigirius gamino draugų vakarėliams, bandė ir tobulino, kol galiausiai išdrįso juos pardavinėti.„Mano dienos rekordas – 650 onigirių, pagamintų per dieną. O įprastą dieną turguje pagaminu apie 300“, – pasakoja Agata.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Vėstant orams laidos vedėjai Paulius ir Simona keliauja į Molėtų rajoną, kur atokiame kaime įsikūrusi maisto ekspertės, virtuvės šefės Aidos Čepukaitės šeima. Aidos namuose zuja vaikai, ant viryklės verda sriuba, o pašnekovė pasakoja mažus niuansus, kurie šį patiekalą gali paversti dar skanesniu ir įdomesniu.„Sriuba šaltuoju metų laiku yra pigiausias ir vienas naudingiausių maisto produktų, kupinas įvairių vertingų medžiagų“, - sako maisto ekspertė. Be to, ją lengva pagaminti, o žinant kelis paprastus niuansus, beveik neįmanoma sugadinti. Sriubos ir troškiniai – sotūs ir maistingi patiekalai, sušildantys mus iš vidaus. Aida laidoje pasakoja, kaip šiuos patiekalus pagaminti skaniai ir praturtinti maistinėmis medžiagomis, net neturint daug laiko.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Prieš persikeldami gyventi į Druskininkus, Snieguolė ir Remigijus Žižiai sukosi mados pasaulyje. Tuo metu juos supo žmonės, vertinantys kokybę, išskirtinę atmosferą, subtilų skonį ir estetikos pojūtį – o kiekvieną susitikimą lydėjo kokybiškas maistas.Pamažu vis labiau įsitraukę į gero maisto pasaulį, Snieguolė ir Remigijus nusprendė palikti sostinę ir Druskininkuose atidarė desertinę, kuri laikui bėgant virto restoranu. Čia kokybė ir estetika susilieja su vietos dvasia bei išskirtinumu. Jie sukūrė vietą, kur susitinka vietiniai maisto augintojai ir šiuolaikinės aukštosios gastronomijos idėjos.Apie jų kupiną paieškų, atradimų, eksperimentų ir nesėkmių kelionę – šiame „Lėto maisto kultūros“ epizode.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Prieš ketverius metus, pasigedusi kokybiškų ir retesnių prieskonių, vilnietė Agnė Čiagė nusprendė atidaryti prieskonių parduotuvėlę. Jos tikslas paprastas, bet svarbus – kad žmogus vienoje vietoje galėtų rasti tikrai gerus, šviežius prieskonius.„Labai mėgstu gaminti pagal Yotamo Ottolenghi receptus, o tam reikalingų prieskonių tekdavo ieškoti po visą miestą,“ – savo prieskonių kelio pradžią prisimena Agnė.Šiandien ji puikiai išmano prieskonių pasaulį – bendradarbiaudama su šefais, kuria jų derinius ir kviečia klientus uostyti, ragauti ir pažinti egzotines druskas, įvairiausius pipirus, šviežiai maltos žoleles. Pašnekovė prieskonius lygina su kava: „Anksčiau daugelis gerdavome kavą iš pakelių ir nesusimąstydavome, bet kai atsirado kavinės, kur kava skrudinama vietoje, pradėjome vertinti subtilius skonius. Lygiai tas pats ir su prieskoniais – aromato prasme milžiniškas skirtumas, kai gamini su ką tik skrudintais ar šviežiai maltais prieskoniais.“Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Jau pusantrų metų Rokiškyje vėl gaminami legendiniai „Rokiškio karvutės“ saldainiai. Po daugelio metų juos vėl ėmėsi virti dvi draugės – Simutė ir Aušrytė, kurias vietiniai meiliai vadina tiesiog Rokiškio karvutėmis.„Dabar mes jaučiamės gyvos“, – sako merginos, anksčiau dirbusios auditorėmis, o šiandien – saldainių meistrės, kurios savo rankomis kuria nostalgišką vaikystės skonį.Kiekvieną dieną jos keliauja į nedidelę gamyklėlę, kur verda, maišo, formuoja ir rankomis pakuoja minkštus, tąsius, tokios pat tekstūros saldainius, kokius prisimena daugelis. Receptą pavyko atkurti ne iš karto – padėjo buvusi Rokiškio konservų fabriko darbuotoja, kuri prisiminė senąsias paslaptis.„Sunkiausia visgi buvo išmokti teisingai supakuoti kiekvieną saldainį – tai atrodo paprasta, bet tikrai nėra“, – juokiasi merginos.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Vilmantas Pivoriūnas maistu pradėjo domėtis dar vaikystėje. Jis pasakoja, kad būdamas paauglys, norėdamas mokytis kulinarijos, pasirinko lankyti technologijų pamokas kartu su merginomis. Pirmąją pamoką mokytoja paklausė: „Ar tikrai visi atėjote ten, kur reikia?“ Mažame miestelyje toks pasirinkimas buvo neįprastas.Vėliau šefo kelyje netrūko iššūkių: sunkūs bandymai įsidarbinti neturint patirties, griežti ir reiklūs pirmieji vadovai, o kartais – net neįtikėtini projektai, kai maistas kepamas ant ratų pakeliui į renginį.Nors visi šie išbandymai kėlė daug streso, šiandien Vilmantas už juos tik dėkingas. Dabar jis sugrįžo į gimtąjį miestą Kupiškį. Prieš trejus metus savo gyvenimo kryptį pakeitęs šefas, sukaupęs gausios patirties, lėto maisto kultūrą skleidžia Kupiškio apylinkėse.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Ką tik iškeptos duonos kvapas, pasklidęs Vilniaus Naujamiestyje ankstyvą rytą, primena, kad duona visada buvo daugiau nei maistas – ji suburdavo žmones prie bendro stalo. Sostinės duoninėje „Douna“ kepami dideli kepalai – tokie, kokie kadaise buvo kaimuose, kai duona buvo šventa ir dalijama tarp šeimos, kaimynų bei praeivių.Laidos vedėjai su pašnekovu, duoninės įkūrėju Mindaugu Komskiu kalbasi apie tokios duonos, kildinamos natūraliu raugu ir gaminamos vos iš kelių ingredientų, kultūrinę ir bendruomeninę vertę.Pagrindinė gerų kepinių paslaptis – aukščiausios kokybės ingredientai, kurių neretai tenka ieškoti net užsienyje. „Ūkininkams auginti miltus ekologiškai neapsimoka, kai perkama nedideliais kiekiais. Norėčiau suburti raugo duonos kepėjus, kartu rasti ūkininką, kuris užaugintų pačius kokybiškiausius miltus, ir malūnininką, kuris juos sumaltų lėtai, nekaitinant. Galbūt kai mūsų bus daugiau, ir ūkininkams apsimokės auginti ekologiškai bei atsakingai“, – dalinasi Mindaugas.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Laidos vedėjai Paulius Briedis ir Simona Ševčenkaitė lankėsi Bioarcheologijos tyrimų centro laboratorijoje, kur saugomos ir tiriamos įvairios augalų liekanos, atkeliavusios iš praeities.Profesorė pasakoja, kad mūsų kraštų pirmųjų bendruomenių racioną sudarė ne tik mėsa ir žuvis – augalai bei grybai galėjo sudaryti net iki pusės viso maisto. Kokių laukinių augalų, šalia kitų patiekalų, savo svečiams patiekdavo kunigaikštis Jogaila? Kodėl praeityje valgytos, bet užmirštos veislės tampa svarbios šiandien, kai susiduriame su klimato kaitos iššūkiais?Apie visa tai – pokalbyje su Vilniaus universiteto ir Lietuvos istorijos instituto profesore Giedre Motuzaite-Keen.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Utenos rajone, Leliūnų miestelyje, pirmą kartą surengtas jautienos festivalis. Jo organizatoriai – ūkininkas Mindaugas Kinderis ir dr. Jolanta Ružinskaitė – įsitikinę, kad tokio renginio Lietuvai jau seniai reikėjo, norint diegti jautienos vartojimo tradicijas.„Lietuvoje jautienos valgymo tradicijos dar gana silpnos. Todėl norime dalintis žiniomis ir patirtimi, kad žmonės išmoktų patys pasigaminti skanius bei sveikus patiekalus“, – sako festivalio sumanytojas, limuzinų veislės jaučių augintojas Mindaugas Kinderis.„Prisipažinsiu – Mindaugas pakeitė ir mano mitybos įpročius. Išmokau valgyti kokybišką jautieną net be druskos ar pipirų – ji tikrai ypatingo skonio“, – šypsosi dr. Jolanta Ružinskaitė.Festivalio lankytojų laukė degustacijos, paskaitos, edukacijos bei praktinės pamokos. Savo patirtimi dalijosi virtuvės šefai ir grilio meistrai.„Prieš kepant kepsnį, svarbu jį palaikyti kambario temperatūroje. Tada galima lengvai pagardinti pipirais, apšlakstyti alyvuogių aliejumi. Keptuvę reikia įkaitinti iki raudonumo ir apskrudinti mėsą iš abiejų pusių, kad vidinė temperatūra nepakiltų aukščiau 57 °C. Po kepimo būtinai palikite kepsnį pailsėti“, – pataria grilio meistras Darius Ivanauskas.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Ineta Sukackienė alyvuogių aliejų ir jo naudą organizmui atrado tuomet, kai susirgo autoimunine liga. Nuo tada ji pasinėrė į šio skysto aukso pasaulį: Klaipėdoje įkūrė „Niam Niam namus“, tapo sertifikuota alyvuogių aliejaus someljė ir šiandien veda degustacijas bei edukacijas. „Rytą pradedu nuo šaukšto kokybiško alyvuogių aliejaus. O po to jis lydi mane visą dieną – salotose, sriubose, padažuose, net su vaisiais ir ledais,“ – pasakoja Ineta.Kartu su ja leidžamės narplioti alyvuogių aliejaus paslapčių: nuo kokybės ženklų ir polifenolių naudos iki mitų apie kepimą.„Deja, etiketėse beveik nėra informacijos, kuri atskleistų aliejaus kokybę. Svarbiausias rodiklis – skoninės savybės. O kartumas yra gero aliejaus ženklas“, – pasakoja alyvuogių aliejaus someljė Ineta.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Marius Kriščiūnas, dar žinomas kaip Brazdas Bee, Klaipėdos rajone stebina neįprastu ūkininkavimo būdu - maistą augina taip, kaip įprastai jis auga natūralioje aplinkoje - medžiams, krūmams ir žoliniams augalams derant tarpusavyje. „Baltymai skonio neturi, riebalai neturi, fruktozė turi tik saldumą. Tai skonį turi tik mineralinės medžiagos. Todėl privalome rūpintis dirvožemiu“, - kalba Marius.Pietinę Mariaus namo pusę gaubia didžiulė terasa tarsi žiemos sodas - čia puikuojasi keletas figmedžių, kasmet duodančių nemažą derlių. O kieme stūksančiuose net 7 metrų aukščio šiltnamiuose auga ne tik mums įprasti pomidorai, agurkai ir paprikos, bet ir be vargo dera ir egzotiniai augalai - citrinžolė, vynuogės, dioskorėja, baklažanai, melionai.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Įsikūrę Kaišiadorių rajone, Aistė ir Edmundas Leonaičiai ėmėsi auginti spalvotas daržoves - tai mėlynos, violetinės, geltonos morkos, margi burokėliai, įvairiausių atspalvių bulvės. „Viskas dėl skonio. Juk žiemą susipjausčius 8 skirtingų veislių morkas valgyti daug smagiau, kiekviena vis skirtingo skonio“, - pasakoja Edmundas.Pora neslepia, jog dėl skonio ir kokybės lengvų kelių nesirenka. Šie keliai prieš penkerius metus Leonaičius atvedė ir prie beržų sirupo gamybos. Šiemet jie išgarino 2 tonas beržų sulos ir pagamino 200 buteliukų išskirtinio skonio sirupo. „Tai gimė iš patriotiškumo. Nesuprantu, kodėl Lietuvoje naudojame tą kanadietišką klevų sirupą, kai galime pasigaminti nuostabaus skonio vietinį beržų sirupą, kuriame atsiskleidžia daugybė mums artimų poskonių“, - sako Aistė.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Pabėgę iš Vilniaus Justina ir Tomas Kariniauskai Molėtų rajone įkūrė paprikų ūkį ir dabar augina virš 50-ies paprikų veislių. „Meilė paprikoms gimė Turkijoje, kur vienas draugas pusryčiams iškepė mums nematytų formų paprikų su kiaušiniais, tuomet supratome, kad Lietuvoje paprikų kultūros visai neturime“ - pasakoja Justina.Jau šešerius metus Justina ir Jonas rūpestingai augina aštriąsias, saldžiąsias ir karčiąsias paprikas ir kasmet ieško vis naujų veislių. Jų lysvėse ir šiltnamiuose paprikos atrodo tarsi gėlės - įvairiausių formų ir spalvų lapai, visų vaivorykštės spalvų vaisiai - sunku patikėti, kad tai valgomosios paprikos. Iš derliaus pora gamina uogienes, užtepėles, tyres, paprikas šaldo bei džiovina, kad šaltuoju sezonu jų tikrai nepritrūktų.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Rolandas Lančickas senelių sodyboje uogininkystės ūkį puoselėja jau daugiau nei dešimtmetį. Pradėjęs nuo kelių šilauogių krūmelių, parsivežtų iš Lenkijos, ūkininkas dabar turi dešimtis uogakrūmių ir vaismedžių. „Šie metai labai prasti, dėl šalnų netekome 30 % šilauogių derliaus, aviečių beveik nėra, o slyvos - nė vienos“,” - pasakoja ūkininkas.Tačiau dėl šalnų padarytos žalos Rolandas labai neliūdi, o priešingai - džiaugiasi, kad bent kokį derlių pavyko gauti ir Anykščių rajono gyventojus šiemet vėl pavyks aprūpinti vitaminais.„Mano tikslas - aprūpinti Anykščių gyventojus vitaminais. Neturiu tiek derliaus, kad galėčiau tiekti prekybos centrams, o ir nenoriu. Noriu, kad žmonės gautų šviežias, ką tik nuskintas uogas“, - pasakoja Rolandas Lančickas.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Trakų rajono miškų glūdumoje Ieva ir Artūras Nečejauskai svečius kviečia į Pestoraną. Taip, pestoraną, nes čia patiekiamos įvairiausių rūšių pesto užtepėlės bei patiekalai iš laukinių augalų. Ieva patiekalams puošti net augina valgomų gėlių darželį, kur žydi našlaitės, tulpės, nasturtės, vienadienės, raktažolės ir daugybė kitų žiedų.Pesto užtepėles pora gamina taip pat iš įvairiausių vietinių ingredientų ir pritaiko jas lietuviškam skoniui - net burokėliai ar krapai gali tapti puikia užtepėle. Tačiau apsilankymas čia nėra tik apie maistą ir valgymą - tai sulėtinanti patirtis gamtos apsuptyje, kuomet ištirpsta laikas ir išorinio pasaulio rūpesčiai.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Nors lietinga šių metų vasara neleidžia kepsnių sezonui įsibėgėti, grilio ekspertas Mindaugas Kalvaitis tvirtina, kad reikia tiesiog žinoti šiuolaikinių kepsninių galimybes. „Yra tokių kepsninių, su kuriomis be problemų galima kepti ir balkone, terasoje po stogu ar net namuose. Nereikia net į gamtą važiuoti. Tereikia 15 kokybiškų anglių, gero pusvalandžio ir galėsite mėgautis puikia vakariene“, - sako pašnekovas.Laidoje Mindaugas atskleidė ir paslaptis bei papasakojo apie šiuolaikinius įrankius, su kuriais net paprasčiausią mėsą, žuvį ar daržoves galima iškepti aromatingai, skaniai ir sultingai.„Svarbiausia – atrasti šefą savyje, mėgautis procesu ir būti smalsiam, tuomet ir maistas bus be galo skanus“, - tvirtina grilio ekspertas iš Kauno Mindaugas Kalvaitis.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Ar įmanoma sukurti skonį, kuris primintų namus, kai tie namai liko kitoje pasaulio pusėje? Šioje laidoje Hanno Wolfas, kilęs iš Naujosios Zelandijos, pasakoja apie savo kavos kelią, atvedusį jį iki Molėtų. Čia jis su žmona Viltare atidarė kavos skrudyklą bei kavinę ir toliau ieško tobulo balanso tarp rūgštelės, saldumo ir švelnios kartumos, tiksliai skaičiuodamas sekundes ir sekdamas kiekvieną pupelės reakciją.„Skirtumas gali priklausyti nuo sekundžių. Sekundės, temperatūra, konfigūracijos – kiekvienas mažas pokytis gali sukurti didelius skirtumus kavos skoniui. Tai kavos skrudinimo meno dalis“, – sako Hanno.Hanno savo kavos skrudintojo kelionėje turi aiškų tikslą - sukurti tokią kavą, kurią gerdavo namuose, Naujojoje Zelandijoje. „Galbūt man jau pavyko, o gal netgi pranokau receptą, kurio siekiau... Bet sveika galvoti, kad vis dar nepasiekiau, – tai skatina tobulėti“.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Laida keliauja į Kauną, kur laidos vedėjai Paulius Briedis ir Simona Ševčenkaitė lankosi prancūzo ir lietuvės įkurtoje autentiškoje prancūziškų vynų ir sūrių parduotuvėlėje Vieno prancūzo sandėliukas. Tai viešnagė pas pasaulinių sūrio čempionatų teisėjus Hugues Dasse ir Aušrą Fokienę.Ką šie du sūrio skonio ekspertai veikia Lietuvoje, kokie pieno gaminiai pasaulyje yra vertinami labiausiai ir kaip atsiskleidžia jų įvairovė? Ar lietuviški sūriai prilygsta pasaulinių sūrių čempionatų laureatams? Kuo maisto kultūrai svarbios mažos specializuotos parduotuvėlės? Kodėl prancūzų vakarienės trunka tiek ilgai?Ši laida – ne tik pažintis su skoniais, bet ir su filosofija, kurioje svarbiausia – kokybė, autentiškumas ir meilė tradicijoms.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Karen ir Stefan Bolliger į Lietuvą atvyko prieš penkerius metus, motociklais keliaudami po Europą. Stabtelėję Anykščių krašte, jį taip pamilo, kad nusprendė čia apsigyventi ir įkurti svečių namus bei restoraną. Pasisamdę jauną virtuvės šefą iš Anykščių, Karen ir Stefanas virtuvėje suteikė jam laisvės kurti, vadovaujantis aiškiais kriterijais: „Turėjome aiškią viziją - viskas turi būti sezoniška, rankų darbo, atkeliauti tik iš vietinių ūkių, o pats svarbiausias ingredientas mūsų virtuvėje yra mūsų vietinis šefas Gintautas. Jis mūsų akyse yra menininkas“, - sako Karen BolligerGintautas neslepia, jog galimybė dirbti restorane, esančiame taip arti gamtos, suteikia daug galimybių mokytis ir įkvėpimo kurti, kurių dirbdamas miesto restorane jis neturėtų. Iš sezoninių žolelių, žiedų ir pumpurų jis kuria aliejus, padažus, actus, desertus ir gėrimus. „Jaučiu tiek daug laisvės daryti tai, kas patinka, iš dūšios. Jaučiuosi čia kaip namie, atvažiavęs į darbą keliauju prisirinkti žolelių, pumpurų ir tuomet galvojų ką iš jų pagaminti“, - pasakoja virtuvės šefas Gintautas Kazakevičius.Šveicarų poros įkurto restorano ir svečių namų filosofijoje svarbią dalį užima ne tik darna su aplinka, bet ir pagarba žmonėms, tiek lankytojams, tiek darbuotojams. „Tikime gera lyderyste. Mums labai patinka žmones paskatinti ir palaikyti, suteikti erdvės jiems augti. Nenorime, kad žmonės į darbą žiūrėtų kaip į vietą, kur būna nuo 9 iki 5 ir kasdien lauktų pensijos, tai labai prastas sumanymas gyvenimui“, – tvirtina restorano šeimininkė Karen Bolliger.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Šiame „Lėto maisto kultūros“ episode laidos vedėjai kviečia klausytojus prisijungti prie vakarienės, kurią gamino su svečiu – Amerikos lietuviu Laurance Shumway. Laurance dalyvauja lietuvių kalbos stovykloje, o viena šios stovyklos veiklų – vakarienė lietuviškoje šeimoje. Šios stovyklos rėmuose į Pauliaus ir Simonos namus ir užsuko Laurance.Vakarienės metu laidos vedėjai su Laurynu gamina maistą, kurį jis mėgsta gaminti namuose bei lygina Amerikos ir Lietuvos maisto kultūrą, aptariami abejose šalyse prieinami maisto produktų skirtumai.„„JAV maisto sezoniškumas neegzistuoja. Visus metus gali gauti tokių pačių, tokio pat skonio ir išvaizdos braškių, o čia – net prekybos centre parduodamos daržovės ir vaisiai – nuostabūs. Amerikoje tokius gausi tik ūkininkų turguje ir labai brangiai“, – sako pašnekovas.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Šiandien nukelsime jus į nedidelį Dzūkijos kaimą, kur senovinėje sodyboje įsikūrusi sūrinė. Čia, visai neseniai sūrius gamino Valdas Kavaliauskas, žmogus, dažnai minimas kaip pionierius, prieš beveik 20 metų į Lietuvą atvežęs prancūzišką sūrių gaminimo kultūrą.Valdas ne tik pats gamino Lietuvos sūrių gurmanų pamėgtą ožkos sūrį, bet ir telkė šio amato entuziastus, įkūrė sūrininkų namus, o dabar atidarė ir sūrininkų mokyklą.Laidoje sūrininkas papasakojo gaminamo produkto subtilybes, kas jį pastūmėjo domėtis lėto brandinimo gyvo pieno gaminiais ir kuo taip gaminami sūriai yra ypatingi.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Laidos vedėjai Paulius Briedis ir Simona Ševčenkaitė savaitę keliavo po Aukštaitiją senoviniais, žirgų traukiamais vežimais. Lėtai keliaudami Kupiškio, Pasvalio ir Anykščių rajonų kaimais ir miesteliais, laidos kūrėjai tyrinėjo šių kraštų gastronominės tapatybės likučius. „Pakišuolis", „Karvojus", „Pagrabinės bandelės", medus nuo korio ir šviežias pienas - tai tik dalis laidos kūrėjų atradimų, paragautų per savaitę lėtai dundant Aukštaitijos keliais.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Lietuvoje gerai žinomas virtuvės šefas Evaldas Žaliukas į profesionalią virtuvę pasuko būdamas 39-erių, kuomet Londone baigė vieną seniausių pasaulyje virėjų mokyklų - Westminsterio Kingsway Koledžą. Po studijų dirbo restorane „Olives“, kur tradicinė italų virtuvė paįvairinama šiuolaikinėmis interpretacijomis. Kaip sako pats Evaldas, patobulintos tradicinės virtuvės yra šių dienų kulinarijos viršūnėje. Po šios karjeros virtuvėje pradžios Evaldas galėjo rinktis dirbti daugelyje puikių pasaulio restoranų, tačiau pasirinkto grįžti į Lietuvą, kur aktyviai dirba įvairiose organizacijose, vienijančiose vietinius maisto augintojus, saugančius kulinarinį paveldą, bei virtuvės paslapčių moko jaunimą.Laidos vedėjai drauge su šefu vaikšto Halės turguje Vilniuje, kur aptarinėja, kuo nukrauti sostinės prekystaliai, kaip iš gausos išsirinkti sveiką ir kokybišką maisto produktą ir kokios tendencijos ryškios šiandieniniame kulinarijos pasaulyje.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

„Medus – ne tik į arbatą!“ – tokiu šūkiu lankytojus pasitinka medaus someljė Rasa Nabažaitė. Italijoje baigusi medaus juslinės analizės mokymus, ji tapo pirmąja Baltijos šalyse medaus someljė. Šiuo metu Rasa bitininkauja ir veda medaus pažinimo edukacijas Mažeikiuose.Laidos vedėjai drauge su medaus someljė leidosi į medaus pažinimo kelionę - ragavo klevų, svogūnų ir net Sosnovskio barščių medų, diskutavo apie skirtingus panaudojimo būdus, aiškinosi, koks medus labiausiai tinka skirtingiems patiekalams.„Aš labai mėgstu, kai skoniai susijungę, pavyzdžiui, gaminu aštrų medų - čili pipirus, žoleles, česnaką, imbierą užpilu medumi – tai puikus pagardas daugybei patiekalų“, – sako pašnekovė.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

„Miško sodai“ – nedidelis šeimos ūkis Žemaitijos nacionalinio parke. Čia Vaiva Jundulaitė Kosienė su vyru Giedriumi Kosu jau daugelį metų puoselėja biodinaminio ūkininkavimo filosofiją.„Aš norėjau švarios gamtos, švaraus oro, užsiauginti savo daržovę, gyventi paprastai“, - sako laidos pašnekovė Vaiva Kosienė.Kosų ūkyje puikiai dera laukiniai augalai, kultūrinės daržovės bei iš senolių perimti praeities darželiuose puoselėti augalai. Viskas aplinkui žaliuoja, išartos dirvos nepamatysi: tradiciniai žemdirbiai turbūt pasakytų, kad piktžolės neišravėtos, tačiau ūkio šeimininkams šios piktžolės - tai nemokamas, laukinis maistas.Pokalbyje aptariama gamtos turtų įvairovė, sezoninių daržovių svarba bei biodinaminiame ūkyje taikomi gero maisto kriterijai.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

„Tai vaistinis augalas. Tai ne tik maistas, jis valo kūną ir inkstus, o juose – žmogaus gyvybinė energija“, – sako ūkininkė Genutė Sakalauskienė, kurios ūkyje, Ukmergės rajone, jau devintąjį kartą įvyko smidrų festivalis. Prieš beveik dešimtmetį prasidėjusi šventė buvo skirta populiarinti smidrus Lietuvoje ir išmokyti lietuvius juos auginti bei gaminti. „Iki mūsų projekto pradžios Lietuvoje buvo auginama viso labo 1,5 ha smidrų, šiandien auginama jau apie 140ha. O kai pirmąkart pagaminome kiaušinienę su smidrais, žmonės net nedrįso jos ragauti”, – apie žaibišką smidrų išpopuliarėjimą pasakoja ilgametė VDU žemės ūkio akademijos dėstytoja Audronė Žebrauskienė.Nors ir skirta šiai vienai daržovei, metams bėgant ši šventė tapo gero maisto mėgėjų bendruomenės susitikimo vieta. Paskaitas apie bendruomeninį ūkininkavimą, švaraus maisto svarbą ir senųjų augalų veislių sėklų išsaugojimą skaitė ir svečiai iš Latvijos bei Norvegijos. „Bendruomeniniai ūkiai Norvegijoje sparčiai populiarėja, dabar turime apie 100 tokių ūkių visoje šalyje. Žmonės susiburia, randa žemės ir pradeda maistą auginti kartu. Tai dažniausiai žmonės, norintys priklausyti bendruomenei ir žinoti, iš kur atsiranda jų maistas", – pasakoja Anders Fossland, bendruomeninio ūkio Norvegijoje įkūrėjas.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Laimos ir Vlado Chochevičių šeimyna Londoną iškeitė į Gulbinų kaimą, Akmenės rajone, kur gyvena jau 8 metus. Apsigyvenus kaime, šeimyna įsigijo kelias ožkas, vištų ir po truputį pradėjo augintis maistą sau. Užsiauginę pirmąjį speltos derlių ir susimalę miltus, ėmė juos po truputį pardavinėti, kol galiausiai Vladas metė gerai apmokamą programuotojo darbą ir pasinėrė į tvarų ūkininkavimą. „Paklausiau savęs: ką mieliau daryčiau už dyką? Programuočiau ar ūkininkaučiau? Atsakymas buvo akivaizdus“, - dalinasi Vladas.Dabar šeimyna ekologiškai augina senovines kviečių veisles, rugius, speltą, iš jų mala miltus, juos parduoda, taip užsidirbdami pragyvenimui. O beveik visą savo maistą užsiaugina patys. „Renkamės sunkesnį kelią, bet širdyje ramu. Žinome, kad vaikai auga matydami natūralią gamtą, pievas, vabaliukus, ožkytes, o valgo kokybišką maistą“, - sako Laima.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Šioje laidoje žodis „kultūra" keliamas į priekį, nes būtent apie maisto kultūrą laidos vedėjai kalbasi su Jonu Vaiškūnu. Jonas Vaiškūnas yra žinomas etnokosmologas, baltų tikėjimo bendruomenės „Romuva“ vaidila, dirbantis Molėtų rajono muziejaus etnografinėje sodyboje ir dangaus šviesulių stebykloje, būtent čia su juo ir kalbėjosi „Lėto maisto kultūros" vedėjai.„Būna, esi sveikas, prisivalgęs, bet niekas tavęs nedomina. Dievai reikalingi tam, kad žmogų įkvėptų“, - sako baltų tikėjimo bendruomenės „Romuva“ vaidila, etnokosmologas Jonas Vaiškūnas.Su etonokosmologu aptariama maisto kultūra, atsispindinti praeities papročiuose. Jonas pastebi, kaip pasikeitė šiuolaikinės visuomenės požiūris į maistą, dingo dėmesingumas bei pagarba ir pačiam valgymui - šiam energiją ir gyvybę teikiančiam procesui. Pokalbio metu aptariama Kūčių šventė, mokanti mus sulėtėti, grūdo simbolika, primenanti žodžio „skalsa“ reikšmę, bei valgymo prie vieno stalo su dievais ir protėviais mitologija. „Vištą papjovėm, pagreitintu būdu supakuosim, į dėžutę uždarysim, ir viskas, o atsimenat, kaip būdavo seniau? Mūsų ryšys su maistu nutrūkęs“, - sako Jonas Vaiškūnas.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Aštrių skonių mėgėjų gretos sparčiai plečiasi, Lietuvoje susiformavo ir tam tikra aštriamėgių bendruomenė, kurios veidas neabejotinai yra Liudas Pranskevičius, Vilniaus Halės turguje įkūręs aštrių padažų gamyklą „Aštriai aštru“. Liudas ne tik gamina aštrius padažus, bet ir pats jiems augina įvairiausių rūšių pipirus, tarp jų - ir vienas aštriausių pasaulio pipirų Carolina Reaper.„Aštrumas matuojamas naudojant Skovilio skalę, pavyzdžiui, visiems žinomas jelapenas turi 8.5 tūkst. skovilio vienetų, o naujai išvestas aštriausias pipiras pepper X turi net 3.4 mln skovilio vienetų“, - atskleidžia Liudas, pabrėždamas, kad toleranciją aštrumui galima išsiugdyti.„Ką daryti padauginus aštraus skonio? Ieškoti visko, kas šalta ir balta“, - sako pipirų ekspertas.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

„Naujamiestyje nebuvo jokio turgaus, net prie prekybos centrų joks furgonėlis neatvažiuodavo“, - sako sostinės Naujamiesčio bendruomenės pirmininkė Rita Latvytė. Būtent Rita su keliais bendraminčiais ir inicijavo turgų, dabar jau žinomą Naugarduko gatvės turgaus vardu.Turgaus ištakos - tai kiemo turgus, vykdavęs viename Naujamiesčio daugiabučių kieme. Gyventojai patys susirado ūkininkus, išskirtinai ekologiškai, švariai ūkininkaujančius. Galiausiai turgus išsiplėtė tiek, kad sekmadieniais dėl jo uždaroma dalis Naugarduko gatvės.„Tai nėra tik turgus, čia miestiečiai edukuojami. Jie mato, kas dabar sezoniška, kaip atrodo tikros daržovės iš mažų ūkių“, - sako Rita.Čia prekiauti gali ne bet kas: gyventojai su Rita priešaky patys sprendžia, kokius ūkius nori matyti ir kokią produkciją valgyti. „Naujamiestičiams reikia vaibo, močiučių, laukinių augalų. Hipsteriams bet ko neprakiši - rūkyta žuvis jiems neįdomu, bet mielai pirks šviežią ešerį, pagautą kokiam Lietuvos prūde“, - įsitikinusi Naujamiesčio bendruomenės pirmininkė.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

„Žmonėms, perkantiems kanapių ar linų sėmenų aliejų, visada rekomenduoju ieškoti kuo trumpesnės tiekimo grandinės, o geriausia gaminį pirkti tiesiai iš ūkininko. Tik tuomet būsite tikri, kad gaunate šviežią, sandėlyje neužsistovėjusį, todėl maistingą produktą“, - sako kanapių ūkio Molėtų rajone įkūrėjas Andrius Šironas. Prieš dešimtmetį Andrius tapo vienu iš pirmųjų pluoštinių kanapių augintojų Lietuvoje. Ūkyje užaugęs Andrius visuomet norėjo likti gyventi kaime, tačiau užtruko apie dešimtmetį, kol įtikino tėvus parduoti karves ir gyventi vien iš kanapių auginimo ir jų perdirbimo.Andrius papasakojo apie pluoštinės kanapės kaip maistinės kultūros subtilybes, dalinosi įžvalgomis apie tvarų ūkininkavimą bei atskleidė, kaip jo šeimoje valgomos kanapių sėklos bei naudojamas aliejus. „Svarbiausia kanapių aliejaus nekaitinti, nes jame esantys nesotieji riebalai gali greitai oksiduotis ir virsti sveikatai nepalankiais“, - primena Andrius.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

„Dauguma laukinių augalų maistine verte ženkliai lenkia maistą, kurį dabar galime rasti parduotuvėse“, – sako Akvilė Petniūnaitė, maistui gaminti naudojanti įvairiausius sezoninius laukinius augalus. Akvilė pažintį su laukiniais augalais pradėjo prieš 5 metus. Tuomet nemokėjusi nei sriubos išvirti Akvilė sutiko arčiau gamtos gyvenančius žmones ir po truputį pradėjo mokytis ne tik gaminti, bet ir maiste naudoti gamtoje randamas gėrybes - žoleles, pumpurus, šaknis. Dabar Akvilė, socialiniuose tinkluose žinoma kaip Laukiniška, tiekia maistą renginiams, jo pagrindas – laukiniai, sezoniniai augalai. „Pavyzdžiui, lazdynų pumpurai yra riešutų skonio, iš jų galima gaminti visokius kremus, o sudžiovintos dilgėlės turi stiprų žuvies skonį, jas galima naudoti gaminant kimčius“, – dalinasi Akvilė.Iš laukinių augalų Akvilė gamina troškinius, sriubas, padažus, kremus ir desertus. Pašnekovė papaskojo, ko šiuo metu galima ieškoti gamtoje ir ką iš to pasigaminti.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Biodinaminė žemdirbystė - ekologiškos žemdirbystės forma, kai siekiama sukurti subalansuotą ir savarankišką ūkį. Ūkininkaujant biodinamiškai gyvūnai, augalai, dirvožemis ir žmogus veikia kaip visuma, visos grandys priklauso viena nuo kitos. Pasitelkiami specialūs biodinaminiai preparatai, naudojamas ir specialus kalendorius, kur nurodomi tikslūs sėjos, derliaus nuėmimo bei kitų darbų laikai, remiantis mėnulio ir planetų ciklais. Lietuvoje toks ūkininkavimo būdas taip pat populiarėja, o vienas didžiausių biodinaminių ūkių mūsų šalyje - Kristinos ir Arūno Martinėlių ūkis.Martinėliai atskleidė ne tik biodinamiškai auginamos jautienos auginimo subtilybes, bet ir skirtingai auginamų galvijų mėsos skirtumus bei darnaus ūkininkavo metodų įtaką maisto kokybei ir skoniui.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Pirmieji pomidorai Lietuvoje pradėti auginti dar XVIIIa., tačiau išpopuliarėjo daug vėliau, o prie jų išpopuliarinimo labai prisidėjo pirmoji ponia Sofija Smetonienė.Šiais laikai pomidorų veislių tiek daug, kad sunku nuspėti, kokius pomidorus anuomet valgė pirmoji ponia. Senąsias pomidorų veisles auginti Lietuvoje vis dar nėra labai populiaru, o jų išsaugojimu rūpinasi daugiausiai privatūs sėklų kolekcininkai. Jurgitą Grigaitę daug kas vidina pomidorų kolekcininke, jos kataloge - daugiau nei 70 paveldinių, iš močiučių perimtų, Lietuvoje nuo seno augintų veislių.Seniausiai, iš kartos į kartą perduotai lietuviškų pomidorų veislei - šimtas metų. Pomidorų sėklų Jurgita turi visokių: nuo balkone puikiai augančių „dwarf“, iki nesustabdomo augimo ir iki 5 metrų išsikerojančių milžinų.Ką galime laikyti paveldine daržovių veisle? Kuo viena pomidorų veislė skiriasi nuo kitos? Kokie auginimo metodai šiai daržovei suteikia geriausią skonį? Kaip skirtingi pomidorai gali ir turi būti valgomi? Apie visa tai - pokalbyje su lietuviškų paveldinių pomidorų veislių kolekcininke Jurgita Grigaite.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Kadangi pavasarį mums paprastai trūksta vitaminų ir mineralų, nusprendėme paieškoti lengviausių būdų jų gauti. Šios lėto maisto kultūros kelionės metu leidomės į pusrūsį Antakalnio mikrorajone Vilniuje, kur patekome į vertikalų ūkį. Čia auginami mikrožalumynai - jauni, vos pirmą lapelį išauginę daržovių ūgliai.Ūkio įkūrėjas Martynas Adomaitis pasakojo, jog turėjo parduoti motociklą ir garažą tam, kad šis ūkis mieste atsirastų. Su Martynu kalbėjome apie mikrožalumynų auginimo subtilybes, o pabaigoje išgirdome ir tris receptus, kuriais galime paįvairinti kasdienę savo mitybą.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Kimčiai - korejietiškas daržovių rauginimo būdas, užkariavęs lietuvių širdis. Meistriškumo reikalaujantis patiekalas taip išpopuliarėjo, kad Vilniaus Halės turguje buvo surengtos pirmosios Lietuvoje geriausių kimčių varžybos. Varžybos sulaukė daugiau nei dvidešimties dalyvių iš visos Lietuvos ir net užsienio. Varžybų organizatoriai - gastrobaro Chaosai savininkas Mindaugas Karosas ir menininkė Aušra Konrad tokio susidomėjimo visai nesitikėjo ir tikina, kad renginio metu pagaliau pamatėme, kokia nuostabi kimčių mėgėjų bendruomenė yra Lietuvoje. „Galvojome, kad varžybose dalyvausime dviese, o finale dalyvius vos sutalpinome. Šiuos žmones aš matau gatvėje ir nė nenumaniau, kad jie - kimčių mėgėjai“, - sako varžybų organizatorius Mindaugas Karosas.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

„Sula - tai gyvasis vanduo, neturėjęs sąlyčio su jokiais metaliniais vamzdžiais. Dabar pats metas jos gerti į valias ir stiprinti po žiemos nusilpusį organizmą”, - sako žinomas žolininkas Ramūnas Daugelavičius. Su Ramūnu susitikome prie jo sodybos Anykščių rajone, kur kartu keliavome leisti beržų ir klevų sulos. Ramūnas išdavė, jog klevų sulą leisti galima pradėti kai aplink kamieną pradeda tirpti sniegas, o dienos truputį sušyla. Nors klevų sulos sezonas jau į pabaigą, tuojau šis gyvasis vanduo pradės bėgti ir iš beržų. Žolininkas pataria klevų sulą suvartoti iš karto, o štai beržų sula - tinkama laikyti ilgiau ir gerti vasarą.Nuo seno žmogui sula buvo ne tik svarbus pavasario gėrimas dėl jos maistingumo, bet turėjo vietą ir mitiniame pasaulėvaizdyje. Laidoje išgirsite ir ištraukas iš kelių knygų: apie sulą ir jos mitologines prasmes rašoma senuosiuose indėnų pasakojimuose, knygoje „Stumbražolių pynimai”, o garsioji lietuvių žolininkė Eugenija Šimkūnaitė smulkiai aprašo ir sulos medicinines savybes.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

„Lietuvoje kava pradėta gerti XVIII- XIX amžiuje, tačiau nuo seno populiariausios buvo šaknų kavos,”- sako istorikė Viktorija Gorbatenko. Šiais laikais esame nusiteikę įvairius skrudintų šaknų bei sėklų gėrimus, kurie nėra gaminami iš kavos pupelių, vadinti kavos pakaitalu. Dar gajus atsiminimas iš sovietmečio, kai į kavą buvo maišomi cikorijos šaknų milteliai - tik tam, kad sumažinti šio gėrimo kainą. Tačiau galbūt skrudinti gėrimai, turintys savitą skonį, aromatą bei gausybę įvairių maistinių medžiagų, nusipelno vietos lentynoje šalia tradicinės kavos?„Bioarcheologiniai duomenys rodo, kad mūsų kraštuose žmonės nuo seno labai intensyviai vartojo laukines šaknis - varnalėšas, kiaulpienes, taip pat ir giles, nes jos - ypatingai maistingos,”– pasakoja istorikė, „Dvaro Kavų“ įkūrėja Viktorija Gorbatenko. Su pašnekove aptarėme gilių, morkų, miežių, kiaulpienių, varnalėšų kavų praeitį: kaip ir kodėl jie buvo vartojami seniau. Sužinojome apie šių gėrimų išskirtinumą bei maistines savybes. Bei išgirdome, kodėl šios netradicinės kavos nuo seno buvo vartojamos mūsų kraštuose.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Aleksotas - Kauno miesto dalis kairiajame Nemuno upės krante. Čia 1996 metais Pranciškus Jakubauskas ėmė teikti grūdų malimo paslaugą. Tuomet daug žmonių vis dar augino grūdus, todėl čia atvydavo jų susimalti. Šalia esantis Aleksoto turgus sutraukdavo būrius žmonių, todėl malimo paslauga buvo reikalinga ir greitai įgijo Pranciškaus malūno vardą. Vėliau į verslą įsitraukė ir Pranciškaus vaikai, o dabar pagrindiniu smuiku griežia malūnininko anūkė Julita Baravykienė.Tačiau į malūną vykome ne apie jo istoriją pasikalbėti. Visų pirma, aptarėme šeimos verslo subtilybes, juk iš kelionių po Prancūziją žinome, kad dažnai kokybiško maisto tradicija perduodama iš kartos į kartą. Julitos mama pasakojo apie miltus, malamus girnomis, apie tai, ką reiškia gyvi miltai ir kodėl ilgai stovintys jie praranda gerąsias savybes. Malūnininko Pranciškaus anūkė Julita papasakojo apie raugo duoną, kurią kepti ir domėtis ją įkvėpė būtent senelio malti miltai. „Kokybiški, švieži pilno grūdo miltai kepinius praturtina ne tik maistingumu, bet ir skoniu. Įmaišius tokių miltų į duonos tešlą, ji kils greičiau,” - sako Julita.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Visi žinome, kad maistas skaniausias, kai yra šviežias. Sezoninės virtuvės tikslas - visada valgyti tai, kas tuo metu mums labiausiai tinka. „Man liūdniausia, kai žmonės turi 5 daržoves, kurias valgo visus metus, o per savaitę reikėtų suvalgyti 30 skirtingų rūšių daržovių. Tai galima lengvai padaryti valgant sezoniškai,” - sako Renata Ničajienė, tinklaraščio „Sezoninė virtuvė“ autorė. Tačiau ką daryti Lietuvoje žiemą, kai mažai saulės ir daržovės čia neauga? Ieškoti atsakymų į šį klausimą keliavome į Druskininkus, kur ir gyvena mūsų pašnekovė Renata Ničajienė. Ji jau 15 metų rašo tinklaraštį, pavadinimu „Sezoninė virtuvė“. Per tą laikotarpį moteris patyrė įvairių gyvenimo išbandymų ir vis naujai žvelgė į sezoninio maisto filosofiją. Autorė taip pat išleido 8 knygas – nuo sezoninių desertų iki kiekvieno sezono maistui dedikuotų knygų.„Sezoniškumo įsikvėpiau keliaudama. Pavyzdžiui, Vokietijoje, kai būna smidrų sezonas, ten viskas gaminama tik su jais, vyksta festivaliai, kol pasibaigia to ingrediento sezonas,“ - dalinasi pašnekovėVed. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Sužinoję, kiek skonių ir mineralinių medžiagų gali būti skirtingose druskose, susimąstėme apie šio prieskonio kokybę. Todėl, ieškodami mums artimo sūrumo, druską dažniausiai atsivežame iš kelionių. Labai mėgstame prancūzišką Flor de sel druską. Tai - ypatinga druska, renkama rankomis, nuo druskingo vandens paviršiaus. Jos skonis švelnus, net truputį salstelėjęs, o jos faktūra - tai ploni, traškūs kristalai.Iki šiol nežinojome, kad druską galima išgauti ir Lietuvoje. Juk Baltijos jūra - nepakankamai druskinga. Akmens druskos kasyklų taip pat neturime. Tuomet išgirdome apie Druskininkuose įsikūrusią „Druskos studiją“, kur vyksta „Sūri pamoka“ - edukacijos, kurių metu metu rodoma, kaip šį prieskonį galima išgauti iš Druskininkų versmių vandens.Su „Druskos studijos“ įkūrėjais Aušra ir Tauru Česnuliavičiais pasikalbėjome apie Druskininkų vardo kilmę ir senąsias druskos virimo tradicijas. Nuo medinės lentelės ragavome čia pat išvirtos druskos kristalėlius, panašius į tuos, kuriuos parsivežame iš Prancūzijos.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Nusikelkime į XIX amžių. Kuo tuo metu vaišinosi Lietuvos žmonės? Į šį klausimą atsakymų turi seserys Lina Krasnovaitė-Siparienė ir Rūta Krasnovaitė. Merginos organizuoja kultūrinius-šviečiamuosius vakarus XIX–XX a. pradžios mūsų krašto paveldo bei gyvenimo būdo temomis. Po „Filigrania“ slapyvardžiu pasislėpusios seserys organizuoja teatrališkus istorinius patyrimus, o svarbi jų renginių dalis yra XIX amžiuje, o gal ir seniau, Lietuvoje valgyti desertai.Su Rūta ir Lina kalbėjomės apie labai seną, bet užmirštą lietuvišką patiekalą - baltuosius meduolius. Aptarėme, koks svarbus XIX amžiuje buvo maisto estetinis vaizdas bei jam sukurti naudotos formos. Pakalbėjome apie cukrų, koks jis buvo naudojamas praeityje, kuo skiriasi nuo dabartinio ir kodėl seniau juo prekiaudavo vaistinėse.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Šiuolaikiniai visuomenės valgymo įpročiai, neatsakinga, dirvožemį alinanti žemdirbystė bei klimato kaitos padariniai kelia iššūkių maistą užauginti įprastos žemdirbystės metodais. Tačiau mokslo bendruomenė ieško inovatyvių sprendimų. Nuo bulvių, auginamų be žemės, iki antrinių žaliavų panaudojimo maisto papildams - kaip maistas bus auginamas ir kuo praturtinamas ateityje, mums pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos jaunieji mokslininkai.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Daugelis apie Musninkų miestelį išgirdo, kuomet čia, Širvintų rajono užkabaryje, kavinę pavadinimu „Cafe Muse" buvo atidaręs prancūzas Vincentas Degeorge. Žmonės net iš didmiesčių traukdavo čia jaukiai pasibūti ir kruasano, kepto tikro prancūzo, paragauti. Tačiau pernai Vincentas iš Musninkų išsikraustė, o kavinę uždarė.Misiją skleisti gero maisto kultūrą iš Vincento perėmė jauna šeima - Rygaudas ir Gintarė Guogiai, prieš pusę metų kitapus gatvės atvėrę „Musės krautuvėlės" duris. Tai - parduotuvėlė, prekiaujanti vietinių ūkininkų ir kūrėjų produkcija, lokaliu, švariu ir ekologišku maistu. Apsigyvenusi Musninkuose, pora pasigedo tikro, kaimiško maisto, tad galiausiai patys ir pradėjo tokiu prekiauti. „Pasižiūri duonos sudėtį, o ten - keliolika ingredientų, visokie bulvių krakmolai, kam tos bulvės duonoje? Jų ten tikri neturi būti“, - sako Rygaudas.Su parduotuvėlės savininkais kalbėjomės apie gerų produktų paieškas, vietinio maisto privalumus, apie jo gamybos skirtumus. „Tarpukariu čia pat, Musninkuose būdavo maisto turgus, kur suvažiuodavo vietiniai augintojai, visi vieni kitus pažinojo, žinojo kas skaniausiai duoną kepą, o kieno grietinė geriausia, kodėl gi neatkūrus šių tradicijų?" - įsitikinę Guogiai.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Lėto maisto kultūros laidose susiduriame su pamišusiais maisto kūrėjais, kurie nepaliaujamai laužo galvą mėgindami sukurti kokybišką, ekologišką, bet tuo pačiu ir įdomų bei skanų gaminį. Išmokti užauginti ir pagaminti gerą produktą, vėliau jį dar ir parduoti pragyvenant iš savo veiklos - didelis iššūkis. Tačiau juk turime mokymo įstaigas, kurios gauna didelį finansavimą, kad ugdytų specialistus, sugebančius auginti, gaminti bei vykdyti ūkinę veiklą. Kalbėdami su šios dienos pašnekovėmis nuolat svarstėme, kur maisto entuziastų ir akademinės bendruomenės atstovai galėtų susieiti ir dirbti išvien. Taigi, šiandien nusprendėme aplankyti mokyklą, kurioje ruošiami specialistai labai glaudžiai susiję su maisto auginimo ir gaminimo technologijomis.Vykome į Alantą, kur įsikūrusi viena pažangiausių Lietuvoje į žemės ūkį ir maisto gamybą orientuota technologijų ir verslo mokykla. Čia turėjome tikslą išsiaiškinti, kokia linkme juda profesinis mokymas Lietuvoje, maisto auginimo ir gamybos srityje. Su mumis kalbėjosi Alantos technologijų ir verslo mokyklos projektų vadovė Justina Levenauskienė, profesijos mokytoja Margarita Jankauskienė ir profesijos mokytoja ir ūkio administratorė Vida Šeikienė.Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis